Mano giliu įsitikinimu, einant į pokalbį jokių gudrybių nereikia. Reikia žinoti ne teisingus atsakymus į klausimus, o aiškų suvokimą:
Apie SAVE. Pasiryžę pokyčiams ir atradę darbo skelbimą, į kurį ketinate atsiliepti, dar prieš pildant pasvarstykime ir atsakykite sau į klausimą, kodėl man šis darbas atrodo įdomus, ir kodėl noriu būtent jo. Prisiminkite savo pomėgius, darbus, kuriuos dirbate arba kažkada dirbote su malonumu, studijų metu labiausiai patikusius dėstytus dalykus. Pasvarstykite, gal ir dabar norėtumėte užsiimti kažkokia panašia veikla.
O dabar pasiimkite darbo skelbimą ir dar kartą jį įdėmiai perskaitykite ir įvertinkite, ar tai, ką reikės dirbti, jums suteiks galimybę mėgautis procesu, ar šiame darbe jums norėsis išmokti kažką naujo, ar įmonės produktas ar paslauga yra įdomūs tiek, kad norėtumėte tapti jo ekspertu ir būti jo ambasadoriumi. Nenustebkite, jei dar kartą išanalizavę skelbimą suprasite, kad šis darbas jums tik padėtų spręsti finansinius klausimus, ir kad tokio pobūdžio darbas jums visai ir ne prie širdies, nes jis niekaip nesusijęs su tuo, kas esate.
Apie SVAJONIŲ DARBĄ. Pasigilinę į save ir atsirinkę lūkesčius, pabandykite nupiešti savo svajonių darbo paveikslą. Į jį turėtų įsilieti ne tik užduotys, kurias reikės atlikti kiekvieną dieną, bet ir jums priimtina įmonės darbo kultūra, kolektyvas, patinkantis vadovavimo stilius, galimybės mokytis, augti, keliauti, taip pat neformali veikla.
Turėdami paveikslą – aiškų svajonių darbo vaizdinį – atlikite namų darbus ir išsiaiškinkite, ar įmonė, kurios skelbimu susidomėjote, išpildys jūsų svajonę. Pasižvalgykite, paieškokite informacijos apie potencialų darbdavį. Šiais informacijos technologijų laikais tai padaryti išties paprasta – peržvelkite įmonės interneto svetainę, socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą, visą kitą viešai prieinamą informaciją, kurią pavyksta rasti: straipsnius, skundų svetaines. Paieškokite informacijos apie vadovų komandą, jų ankstesnę patirtį, atsiverskite socialinio tinklo darbui „LinkedIn“ portalą. Kažką naujo apie įmonę ir jos vadovus galite sužinoti ir pakalbinę draugus ir pažįstamus.
Apie PINIGUS. Visi suprantame, kad darbo ieškome ir po to jį dirbame ne tik tam, kad maloniai praleistume laiką ir veiktume tai, kas mums patinka. Darbui mes „parduodame“ savo asmeninį laiką, savo kompetencijas, žinias, todėl esame verti už tai gauti adekvatų atlygį. Todėl, kai potencialus darbdavys jūsų užklaus apie pageidaujamą darbo užmokestį, iš karto be jokių užuolankų tiesiai šviesiai pateikite savo atsakymą. Atsakymas „nežinau“, „o kaip jūs manote?“ arba pastaba „sunkus klausimas“ darbdaviui tik sukels minčių, kad jūs nepasitikite savimi, nevertinate savo kompetencijų, esate žemos savivertės.
Priimta manyti, kad kiekvienas darbdavys prieš organizuojant konkursą jau yra nusibrėžęs aiškias ribas, kokį atlyginimą yra nusiteikęs mokėti. Taip, tai yra tiesa. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad neturime sakyti „savo kainos“. Todėl, įvertinkite savo minimalius ir papildomus poreikius, paskaičiuokite, koks atlyginimas jums leistų ne tik išgyventi, bet ir jaustis oriai. Pravartu pasidomėti, kokio dydžio darbo užmokesčiai yra mokami panašias pareigas užimantiems žmonėms. Nors įvairūs darbo užmokesčio tyrimai rodo, kad Lietuvoje tose pačiose pareigose dirbančių žmonių atlyginimas gali skirtis net iki 60 procentų, apytikslę informaciją apie vidutinį konkrečios pareigybės užmokestį surasti tikrai yra įmanoma.
Turint aiškų vidinį žinojimą ir atsakymus į išvardintus ir panašius klausimus, pokalbis vystysis natūraliai. Taip, Jūs galbūt jaudinsitės, bus nejauku išsakyti savo tikruosius lūkesčius, gal Jums drebės balsas ir rankos. Ir tai yra normalu. Bet už tai galėsite būti tikri, kad gavus darbą Jums neteks „slėpti” savo sumeluotų savybių arba bijoti, kad Jūsų paprašys daryti tai, ką neva puikiai mokate.
Sakyti tiesą svarbu ir dėl Jūsų geros savijautos darbe. Tarkime, Jūs per pokalbį desperatiškai norite gauti darbą, nuslepiate savo tikrąsias vertybes ir, negana to, „pagražinate” savo nuomonę, kuri Jūsų manymu turėtų labiau patikti darbdaviui, pavyzdžiui: „darbas yra darbas, o šeima tik po darbo“; „sergant vaikams rasiu, kas su jais pabūna ir man nereikės galimybės dirbti iš namų“; „vaikais gali pasirūpinti seneliai ir viršvalandžiai nebus bėda“.
Pokalbio metu darbdavys nusprendžia, kad čia Jūsų nuomonės sutampa ir priima Jus į darbą. Po kiek laiko paaiškėja, kad vadovas apie tai, jog vaikai serga ir reikia laisvų dienų, kad kalėdinės šventės darželiuose būna darbo metu ir mamos / tėčiai nori ten dalyvauti, kad žmonės vakarais nori būti su šeima, tiesiog nesuvokia, jam tai nesuprantama. Ir tada prasideda įtampa, kuri dėl buvusio noro „pasirodyti geresniu, patogesniu ir lojalesniu” sukelia nepasitenkinimą esamu darbu, dėl kurio vėl ir vėl reikia ieškoti darbo.
Parinkau labai „jautrų” pavyzdį – šeimą ir vaikus. Tačiau lygiai taip pat gali būti ir kiti „pavaidinimai“, pavyzdžiui, keiksmažodžiai darbo pokalbyje praleidžiami per ausis, o jau kai reikia dirbt, traktoristų kultūra nebepatinka; parsiduodame už mažiau nei esame verti, o po pusės metų keikiame darbdavius, kad jie nenori mokėti; sakome, kad prisitaikysime prie bet kokio vadovo, nes juk jis gali būti visoks, o po kelių mėnesių bėgame nuo tironiško autokrato. Taigi pagalvokime, ar tikrai norime atsakyti į klausimus „teisingai”, ar norime likti ištikimi sau ir išlaukti savo darbo.
Galiausiai…. iš ilgametės savo praktikos žinau, kad darbo pokalbių metu žmonės gali labai „teisingai” atsakinėti į tipinius atrankos klausimus, bet tuo pačiu visai kitą informaciją transliuoti intonacija, kūno kalba, tylėdami ar atsakinėdami į netikėtus klausimus, kurių kiekvienas atrankos specialistas būna paruošęs. Ir labai dažnai, apie žmogų suprantame, kai jis net nemąsto, kad jau reikia „vaidinti”: tada, kai jį kviečiame į pokalbį telefonu, kai jis įžengia į ofisą, sveikinasi ir eina link pokalbio vietos ir pan.
Todėl nesistenkime būti kažkuo, kuo nesame. Verčiau tą laiką išnaudokime geriau suprasti save ir rasti vietą, kur širdis dainuotų.