„Mes radome naują būdą motyvuoti save dirbti, siekiant tolimų tikslų, ir tai nepriklauso nuo valios stiprumo ar žmogaus charakterio, – pasakojo tyrimo autorė, psichologė Daphna Oyserman iš Pietų Kalifornijos universiteto.
D. Oyserman ir bendraautoris Neilas Lewisas iš Mičigano universiteto atliko kelis eksperimentus – pasitelkę įvairius metodus jie aiškinosi, ar yra ryšys tarp laiko matavimo vienetų ir motyvacijos.
Pirmuose dviejuose eksperimentuose dalyvavo 162 savanoriai. Jiems davė perskaityti kelis scenarijus, kuriuose buvo aprašyta, kaip jie vaikšto po parduotuves, mokosi kokią nors medžiagą ar dar kažką veikia, ruošdamiesi būsimam įvykiui – egzaminui, vestuvėms, prezentacijai, gimtadieniui... Paskui jų paprašė įsivaizduoti, kiek laiko liko iki įvykio.
Kai tyrimo dalyviai matuodavo laiką mažesniais vienetais, įvykiai atrodė arčiau – vidutiniškai 29,7 dienos arčiau, kai skaičiuodavo ne mėnesiais, o dienomis, ir 8,7 mėnesio arčiau, kai skaičiuodavo ne metais, o mėnesiais.
Paskui mokslininkai aiškinosi, ar toks požiūris į laiką motyvuoja žmones veikti.
Jie surinko 1100 savanorių, kuriems pasiūlė vieną iš trijų scenarijų ir nurodė matuoti laiką vienu iš dviejų matų. Klausimas skambėjo taip: Kada jie pradėtų atidėti pinigų, tarkime, mokslams universitete ar pensijai? Kai kuriuose scenarijuose mokslas universitete turėjo prasidėti po 18 metų arba po 6 570 dienų. Pensinis amžius turėjo prasidėti po 30 metų arba po 10 950 dienų.
Apibendrintai tariant, tyrimo dalyviai priimdavo sprendimą taupyti, kai laikas būdavo matuojamas dienomis, ne valandomis. Paaiškėjo, kad skaičiuojant tokiu būdu, jiems geriau pavykdavo įsivaizduoti save ateityje ir būdavo lengviau atsisakyti kokių nors išlaidų dėl ateities. Kai laikas matuojamas dienomis, taupymas neatrodo tokia didelė auka.
D. Oyserman mano, kad toks skaičiavimo būdas gali tikti visiems, kuriems metas atidėti tam tikras sumas pensijai ar vaikų mokslams, pradėti rašyti darbą ar susikoncentruoti į ilgalaikes užduotis.