Jos nuomone, pernelyg dažnai šiuolaikinis žmogus vaikosi pinigų, prabangos, netikrų vertybių ir dažniausiai per vėlai supranta, kad tikrajai laimei tokios aukos nereikia. Išsilaisvinti iš savo paties susikurto kalėjimo bandoma ieškant pagalbos pas įvairius gyvenimo mokytojus, guru, nors raktas, pasak Elonos, labai arti – širdyje.
Apdovanota prezidento
Elonos Švipienės daugeliui net nereikia pristatyti: moteris kartu su seserimi Almina sukasi pačių įkurtoje „Sesių palėpėje“. Kadaise pirmajai miesto mokyklai priklausiusiame pastate A. Smetonos gatvėje, autentika alsuojančią rankdarbių ir meno dirbinių krautuvėlėje vyksta edukacijos, vakarais renkamasi dainuoti sutartinių.
Su sutuoktiniu Tomu ir šeima Elona darbuojasi ir ekologiniame uogų ūkyje. O savaitgaliais dažnai ją galima sutikti Kultūros ir poilsio parke, kur ilgas sukneles iškeičia į klouno kostiumą ir neria su vaikais pramogauti ant Gedimino pilį primenančio batuto.
„Kaip ten sakoma, devyni amatai, dešimtas badas, tačiau badu skųstis tikrai negaliu“, – juokiasi žinoma moteris. Pinigai niekada ir nebuvo jos siekiamybė.
Elona pasakoja augusi itin gausioje šeimoje, todėl žinanti tikrąjį skurdo ir nepritekliaus skonį. Keturias dukras ir du sūnus auginę tėvai vertėsi itin sunkiai, bet tai nesutrukdė Žibutei ir Antanui Laimučiui Stasiūnams įskiepyti vaikams tikrųjų vertybių, atsakomybės, meilės artimui ir Lietuvai. Už užaugintus ir puikiai išauklėtus vaikus Elonos mama Ž. Stasiūnienė prieš porą metų netgi prezidento apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
„Aš esu vyriausia. Nuo mažumės žinojau, kad jei turiu saldainį, reikia jį dalinti į šešias dalis. Būdami mažiukai ganėme gyvulius pagrioviuose, su mama eidavome ravėti burokų į kolūkį. Dabartinė sistema atimtų iš tėvų taip auginamus vaikus, bet mes turėjome galimybę užaugti drąsūs. Dėl savo skurdo patyrėme daug patyčių, bet šitos pamokos mus užgrūdino“, – kalbėjo 41-erių E. Švipienė.
Aplink pasaulį
Visi šeši Stasiūnų vaikai suaugę ir sukūrę šeimas, bet iki šiol jie – it stiprus kumštis. Elona svarsto, kad galbūt jų ryšys toks stiprus, kad visi iki pat pilnametystės miegojo viename kambaryje – kitas senos trobelės kambarys buvo vadinamas gražiuoju ir skirtas tik svečiams. Šeima neturėjo nei šaldytuvo, nei viryklės – maistą tekdavo gaminti ant krosnies, tualetas lauke, o visi prausdavosi pirtyje. Tačiau, tvirtina E. Švipienė, buvo tikrai laimingi.
„Dabar mes tiek daug turime, bet neturime šiltų santykių, dėkingumo, paprastumo. Nuotraukose privalome būti pasidažę, pasipuošę, net ir tokias dar nuglamūriname, kad tik gautume daug patiktukų. Taip žmonės savotiškai save uždaro į nelaisvę. O kai nebijai būti savimi, tada ir jauti tikrą laisvę“, – patirtimi dalijasi moteris.
Toks suvokimas ir jai atėjęs jau vėliau, kai išmaišė kone pusę pasaulio. Baigusi mokyklą, Elona išvyko į Paryžių pagal „Au Pair“ programą dirbti aukle šeimose. Anot jos, prisižiūrėjus filmų atrodė, kad užsienyje pinigai auga ant medžių, ten visi linksmi ir tiesiog mėgaujasi gyvenimu – viskas tiesiog tobula. Paryžius iš pradžių išties apsukęs galvą – tiek daug blizgučių, madingų drabužių ir batų, nematytų daiktų! Jauna moteris per dvejus metus namiškiams išsiuntusi apie trisdešimt ranka rašytų laiškų, kuriuose pasakojo apie paryžietiško gyvenimo spalvas.
Po Paryžiaus jos laukė Kipras, Didžioji Britanija, Kanada ir daugybė kitų šalių. Galiausiai suprato, kad visame pasaulyje žmonės myli, džiaugiasi ir liūdi vienodai, visur pakelėse galima rasti šiukšlių, visur klesti korupcija. Iš pagarbos vietiniams ji visose šalyse mokėsi jų kalbos, stengėsi prisitaikyti prie vietos tradicijų, gyvenimo būdo. Bet svetimame krašte savas niekada nebūsi.
„Kad ir kur būčiau išvažiavusi, žinojau, kad grįšiu namo. Man mano namai visuomet buvo ta maža trobelė Skaistgiriuose. Dirbdama užsienyje mačiau labai turtingų žmonių, bet ir labai nelaimingų. Gali turėti vilas, tas raudonas prabangias mašinas, bet jeigu neturėsi su kuo pasidalyti, niekas neteiks džiaugsmo. O aš žinojau, kad savo namuose niekada nebūsiu viena“, – atviravo E. Švipienė.
Piršlėmis tapo mamos
Nors išmaišiusi kone pusę pasaulio, to vienintelio vis nesutikusi. Pripažįsta ir neieškojusi. Elona atvira: ji visada žinojo, ko nori, ir tų principų niekuomet neišsižadėjo. Vienas jų – seksas tik po vestuvių.
„Jau buvo minčių stoti į vienuolyną, juk man ėjo 33-eti, o vis dar senmergė. Galvojau, gal vienuolyne būčiau naudingesnė?“ – pamena E. Švipienė. Visgi po ilgų emigracijos metų grįžusią Eloną aplankė ir tikroji meilė, kurią surado vos už dešimties kilometrų nuo gimtųjų namų, gretimame Pušalote.
Du jaunus žmones suvedė ne atsitiktinumas, draugai ar internetas, kaip dabar įprasta, o abiejų mamos. Elona šypsosi, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tad jau po trijų pasimatymų jaunuoliai nunešė pareiškimus tuoktis.
„Gal likimas suvedė tada, kada ir reikėjo. Juk abu važiuodavome tuo pačiu keliu, bet iki tol nesusitikome. Kaip senais laikais mus supiršo mamos. Piršliai egzistuoja ir šiais laikais, tėvai ar vyresni žmonės neturėtų bijoti to daryti, juk jie jau sukaupę daug gyvenimiškos patirties ir tikrai mato, ar jaunuoliai galėtų būti tvirta pora“, – už piršlybas, pasibaigusias vestuvėmis, mamai dėkinga E. Švipienė.
Abu su vyru Tomu jau ragavę emigranto duonos, nusprendė gyvenimo pradžiai užsidirbti užsienyje. Tuo metu didžiausius uždarbius siūlė žuvies fabrikai Norvegijos šiaurėje. Jau po poros metu sutuoktiniai už užsidirbtus pinigus įsigijo žemės Skaistgiriuose netoli gimtųjų Elonos namų, čia įkūrė ekologinių uogų ūkį, o likusias santaupas investavo į „Sesių palėpės“ atidarymą.
„Grįžau į savo žemės centrą – Skaistgirius. Sakoma, kad visi keliai veda į Romą, o man visi keliai veda tik į Skaistgirius. Žydėk ten, kur esi pasodintas. Tikriausiai ne veltui gimiau būtent čia, o ne kokiuose Filipinuose ar anglų turtuolių šeimoje. Bet tą supratau tik išmaišiusi pasaulį“, – sako E. Švipienė.
Nebijo būti savimi
Pasaulio margumynai atvėrė akis, kad Lietuva, mažytis lopinėlis žemėlapyje, yra pati geriausia vieta gyventi: turime keturis metų laikus, galima mėgautis nuostabia gamta, o už tai, kad miške prisirinksi uogų ar grybų, negausi baudos. Lietuviai turi išsaugoję nuostabias tradicijas, kuriomis gali didžiuotis.
Anot Elonos, emigrantams baisu ką nors keisti, bet Lietuva visuomet laukia savo vaikų. Lietuviai be galo darbštūs, gal net per daug perfekcionistai, o tokiems, neabejoja E. Švipienė, realizuoti save pilna galimybių. Ji pati taip pat negalinti apsiriboti tik viena veikla, gal todėl ir jos gimimo proga kieme pasodinta liepaitė net keturių kamienų.
„Aš savo laimę radau. Tikrasis mano Paryžius yra Skaistgiriai. Nors turiu daugybę užsiėmimų, save svajoju realizuoti ir dirbdama su vaikais, galbūt įkurti kokį lauko darželį ar stovyklą. Tikiu, kad kurią nors dieną taip ir bus. Nebijau suklysti ir būti tokia, kokia esu, gal tai ir yra mano sėkmės paslaptis“, – šypsosi buvusi emigrantė.
O dabar, be daugybės darbų, jai didžiausias – būti mama. Vyriausiai dukrytei – treji, o jaunėlei – vos pusantrų. Be vaikų darželio užaugusi Elona sako, kad ir savo dukras augins pati. Kad ir kokia gera būtų auklėtoja, mano E. Švipienė, ji vis vaikui nesuteiks tiek meilės, šilumos, gyvenimiškų pamokų ir patyrimo, kiek mama. Elona su mažylėmis eina ir daržų ravėti, ir sutartinių giedoti.
„Ne tam 33-ejus metus laukiau savo vaikų, kad juos atiduočiau auginti valdiškai įstaigai. Kiek svetimų vaikų užauginau, o dabar atiduosiu savus kažkokiai kitai moteriai? Suprantu, kad kartais nėra kito pasirinkimo, nes reikia eiti į darbą, už tas baltas sienas namuose ir prabangius kilimus reikia susimokėti. Bet aš ieškau kitos laisvės“, – sako E. Švipienė.
Tikroji gyvenimo prabanga
Paklausus, kas jai yra tikroji laisvė, Elona šypsosi: pirmiausia – buvimas savimi, be jokių dirbtinių kaukių. Ir drąsa gyventi taip, kaip nori, neatsižadant savo tiesų ir principų. Žinoma, laisvė neatsiejama nuo atsakomybės – tai lyg dvi medalio pusės. Moters akimis, žmonės dažnai patys save įkalina.
Ieškodami kaip save įkrauti, tampa priklausomi nuo alkoholio, cigarečių, maisto. Elona visai nevartoja alkoholio, negeria kavos ir turi tvirtą nusistatymą artimai nebendrauti su turinčiais priklausomybių. Tuo metu, kai ji dirbo A. Lipniūno kultūros centre, visi tą puikiai žinojo.
„Nuo vaikystės esu tokia, kad turiu daryti kitaip nei visi. Ir visuomet tų principų laikiausi. Mūsų laikais labai daug kalbama apie laisvę, bet ji dažnai ne taip suprantama. Esame priklausomi nuo cigarečių, nuo prabangių rūbų ir batų. Tad apie kokią laisvę galime kalbėti? Tikroji laisvė yra tada, kai turi savo nuomonę ir gali ją apginti“, – įsitikinusi pašnekovė.
Eloną stebina ir dabartinis vaikų auklėjimas – jiems nebegalima piešti, nes išteplios naujus baldus, nebegalima dūkti lauke, nes išteps drabužius. Vaikai gauna krūva žaislų, bet ne brangiausių žmonių dėmesio ir laiko su jais. Ji savo atžalas stengiasi auginti taip, kaip pačią auklėjo tėvai. Seneliai jau turi trylika anūkų ir visi labai dažnai būna kartu, tai stiprina šeimą.
Pasak Elonos, vaikystėje padėti pamatai formuoja žmogaus gyvenimą. Jei jie buvo pakloti ant meilės pagrindo, toks žmogus visuomet atlaikys gyvenimo audras, bet jei vaikas buvo neišmylėtas, gali turėti didelių bėdų.
„Patys sau susikuriame daugybę nelaisvių ir paskui ieškome nuomonių formuotojų, įvairių asmeninio tobulėjimo seminarų, bandydami išsilaisvinti. Bet tos durys, į kurias beldžiasi laisvė, tikėjimas, neturi rankenos. Pats turi atrasti raktą viduje“, – sako E. Švipienė.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją