Bitininkystės pradžia
„Ko gero, pirma „draugystė“ su bitėmis užsimezgė tada, kai būdamas trejų metų į avilį įkišau ranką ir buvau sugeltas“, – juokaudamas pokalbį pradėjo Gediminas.
Bitininkas teigė, kad jam šis amatas pradžioje net nepatiko.
Tačiau Gediminas pripažino, kad tai buvo šeimos amatas ir noras jį perimti atsirado kiek vėliau.
„Iš senelio bites perėmė tėtis, o po to įtikino ir mane pabandyti dar kartą. Šįkart labai patiko – kitos bitės buvo, tiek nebegėlė“, – prisimena Gediminas.
Diana, Gedimino žmona, pridūrė, kad jau seniai supratusi, jog šioje šeimoje be bičių gyventi neįmanoma.
„Dar iki šiol Gedimino tėvelis Zigmas, kuriam 82-eji metai, turi šešis avilius. Nors ir sūnus amatą perėmė, jam vis tiek neįmanoma gyventi be bičių ir medaus“, – pasakojo Diana Juškienė.
„O aš irgi be bičių negaliu. Ateina žiema ir pasiilgstu tų įgėlimų, medaus sukimo, visko“, – kalbėjo G. Juškys.
Meilė gamtai
Pasak Dianos, judviejų ryšys su gamta užsimezgė jau Raguvos gimnazijoje.
„Turėjome puikią patirtį gimnazijoje, kurioje dirbo Antanas Slučka – mūsų žymusis gamtininkas. Ten buvo ir „gyvasis kampelis“, ir daug kitų įdomybių, mus abu patraukusių būtent į gamtos kelią“, – pasakojo Diana.
„Liepos viduryje iš jaunimo užimtumo programos atvyko nemažai vaikų. Aprodėm jiems visą ūkį, įtraukėm į veiklas ir stengėmės kuo labiau sudominti, paskatinti domėtis gamta ir ją mylėti“, – apie ūkio lankytojus pasakojo bitininkas.
Bitininkystė – hobis
Nors bitininkui darbo gali būti ir visą dieną, Gediminas ir Diana bitininkyste užsiima labiau kaip hobiu, o ne kasdiene profesija.
Jie abu turi darbus, o bitininkyste užsiima atsiradus laisvam laikui, susiderinus su darbais.
„Neapsikrauname, dirbame savo darbus, o bitės mūsų laukia, kai esame namie. Žinoma, stengiamės ir pasiplanuoti laiką, kad galėtume prižiūrėti bites, tačiau bitininkystė mudviem labiau hobis, galbūt amatas, bet tikrai ne darbas ir ne verslas. Kartais pamąstome, jog taip net geriau – juk ne kiekvienas hobis turi „nešti didelį pinigą“, – svarstė Diana.
Tačiau bitininkystės amatą vyro dėka pažinusi Diana neslėpė, kad jie vis tiek medų šen bei ten parduoda.
„Todėl tą medų parduodame kaimynams, kaimo gyventojams. Turim jau mažiuką „klientų“ ratą, kurie labai mėgsta mūsų medų ir visada tik laukia, kada jo bus vėl“, – šypsojosi D. Jukšienė.
Pasak Dianos, šeimoje medus vartojamas, bet su saiku.
„Nevartojam mes jo per daug, nes būtų negerai. Tiesiog medumi pakeičiame cukrų – medaus dedame į arbatą, su medumi gaminame pyragus, kitus patiekalus. Tiesa, į kavą jau labiau cukrų dedame, medus skonį gali labai pakeisti“, – pripažino Diana.
„Atsimenu, praeidavo, greit „užkabindavo“ šaukštą medaus ir nueidavo. Ir šitaip kelis kartus per dieną darydavo. Dar sakė, kad visada šalia lovos turėdavo kibirą medaus. Atsikeldavo naktį – užkąsdavo saldaus medučio ir vėl miegot. Tiesa, sako, kad medus tonizuoja, tai nežinau, kaip ten senelis sugebėdavo užmigti“, – juokėsi Gediminas.
Savas medus – mylimiausias
Pasak Gedimino, savas medus skaniausias vien dėl to, kad į jo pagaminimą įdėta daug pastangų.
Diana teigė, kad kone kiekvienas žmogus turi savo nuomonę apie medų.