– Gintare, kaip tapote kraštovaizdžio dizainere? Koks buvo jūsų profesinis kelias?
– Šitą darbą dirbu apie 13 metų. Prieš pradėdama dar kelis metus to mokiausi. Darbui su gamta ne daug kas pasiruošęs jaunystėje. Kartais save tenka išbandyti kitose srityse, kol pakankamai subręsti. Taip nutiko ir man. Iki tol mokiausi įvairiausių dalykų, dirbau nemažai skirtingų darbų: Paryžiuje studijavau gobeleno meną, gilinausi į filosofiją, ten pat įgijau Komunikacijos ir viešųjų ryšių magistro laipsnį. Pagal šią specialybę kurį laiką dirbau tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje. Vėliau penkis metus atidaviau profesinei mokyklai „Sodžiaus meistrai“, kurioje dirbau direktore. Iš tikrųjų tuomet ir subrendau naujai specialybei. Palikusi ankstesnes pareigas, įstojau mokytis kraštovaizdžio dizaino ir nuo tada, kai buvau antrame studijų kurse, pradėjau sėkmingai dirbti.
– Taigi, anksčiau sodininkyste, augalais nesidomėjote. Kuo jus taip staiga patraukė ši veikla?
– Anksčiau lyg ir neturėjau kur tų augalų auginti, sodo veisti...Tiesa, prisiminus savo vaikystę, galiu pasakyti, kad meilę augalams manyje pasėjo mama. Ji pati buvo puiki sodininkė, labai mėgo gėles, jas prižiūrėjo, puoselėjo. Turėjome net du kolektyvinius sodus. Kartu su ja po žemę krapštydavausi ir aš. Tik tos meilės sėklos manyje ilgai dygo (šypsosi).
Išbandžiusi nemažai skirtingų darbų supratau, kad man daugiausia džiaugsmo duoda veikla, kurios rezultatus galima matyti, apčiuopti. Taip pat man labai svarbu matyti mano darbu patenkintą žmogų. Norėjau ir lankstesnio darbo grafiko, mažiau rutinos, daugiau gamtos, gryno oro.
– Kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?
– Kaip ir sakiau, šis darbas man patinka tuo, kad čia nėra rutinos, vienodų dienų. Veikla turbūt labiausiai priklauso nuo sezono. Žiemą projektuoju, kuriu, dalyvauju seminaruose, mokymuose, skaitau. Kai tik oras pasidaro palankus, paprastai apie balandžio mėnesį, pradedu projektus realizuoti. Ieškau augalų, sodinu, žodžiu, darau viską arba beveik viską, kad įgyvendinčiau sukurtą projektą. Augalus skirtinguose Lietuvos medelynuose perku pati. Komandą, kuri dirbs su manimi, suburiu pati. Laikausi principo leisti uždirbti vietiniams, todėl, kai dirbu regionuose, tarkime Palangoje ar Ignalinoje, kviečiuosi čia gyvenančius specialistus.
Pavasarį sulaukiu nemažai žmonių, norinčių, kad sukurčiau projektą, skambučių. Tačiau tuo metu imtis jų jau vėlu. Kai esu pradėjusi realizuoti anksčiau užsakytus projektus, neužtenka nei jėgų, nei valandų paroje, kad spėtum projektuoti naujus. Todėl labai džiaugiuosi žmonėmis, kurie projektą ateinančiam pavasariui, užsisako rudenį arba net vasarą.
– Kokie darbai jums labiausiai prie širdies, o kokie – mažiau?
– Ypač mėgstu komponuoti akmenis. Sodybas ar sklypus Vilniaus ir Trakų apylinkėse įsigiję žmonės, turi jų išties nemažai. Galbūt daug kam nuskambės netikėtai, tačiau teisingai padėti akmenį, sukurti estetišką kompoziciją, nėra paprasta. Tam reikia ir žinių, ir įgūdžių. Taip pat labai mėgstu kurti gėlynus. Na, o mažiausiai malonūs administraciniai, buhalteriniai darbai.
– Kiek kainuoja jūsų konsultacija ir, kiek reikia ruoštis sumokėti, jeigu norisi turėti pilnai sutvarkytą namų aplinką?
– Kaina yra labai individuali, priklauso nuo daugelio įvairiausių niuansų. Todėl įvardyti negaliu. Galėčiau išskirti tris mokamas paslaugas, kurias teikiu: konsultacija, kai žmogus pasiryžęs sodą kurti pats, tiesiog prieš tai nori pasikalbėti, pasitarti su specialistu. Kita – projektas. Yra žmonių, kurie užsisako projektą, pasitaria, o paskui dirba patys. Laikas nuo laiko pasikviečia į svečius, parodo, paklausia, ar viską gerai daro. Na ir trečioji – projektas ir pilna jo realizacija. Ir tas yra išties brangu. Kai pasakau, kiek užsakovui viskas kainuos, daug kuris nuoširdžiai nustemba. Būna projektų, kurie tęsiasi net kelis metus. Todėl apsvarsčius finansines galimybes, dar reikia ir dizainerį atidžiai išsirinkti. Turi sutapti „auros“, nes daug laiko teks kartu praleisti. Aš pati dėl tos priežasties labai kruopščiai renkuosi klientus.
Beje, kiekvienais metais išsirenku „ypatingą klientą“ ir jam to nesakydama, pritaikau dideles nuolaidas arba atlieku daug daugiau darbo, negu buvome sutarę ir už tai neskaičiuoju papildomai. Dažniausiai tai būna žmonės, mylintys augalus, kuriems labai patinka mano darbai, jiems labai reikia gražaus sodo ir jaučiu, kad jį labai vertins ir prižiūrės. Tuomet dirbu su didžiausiu malonumu ir rezultatas nenuvilia.
– Kokiu savo projektu didžiuojatės labiausiai?
– Išskirti sunku, bet yra keletas, kuriuos realizuoti buvo išties sudėtinga. Jau dešimt metų kuriu ir įrenginėju eko baseinus. Trumpai tariant, eko baseinas yra vandens telkinys, turintis uždarą ekosistemą, kurio vandenį valo ir jame augantys augalai. Lietuvoje nedažnas žmogus tokį turi. Iš esmės todėl, kad jį įrengti labai brangu. Taigi, pats didžiausias iššūkis buvo įrengti tokį baseiną Pirėnų kalnuose, Prancūzijoje. Prie šio projekto dirbau su viena Anglijos kompanija. Pasisekė – rezultatas išties įspūdingas.
Taip pat esu sukūrusi modernios klasikos stiliaus rožių sodą Žvėryne. Nemažai didžiulių natūralistinio stiliaus gėlynų, kurie metai iš metų tik gražėja. Širdis dainuoja kiekvieną kartą juos aplankius.
– Kur semiatės įkvėpimo?
– Daugiausia – iš gamtos. Ji tobula! Stebiu, kokie augalai auga pievose, pamiškėse, miškuose. Kaip dera spalvos, tekstūros. Taip pat iš seminarų, mokymų, knygų, kolegų, kelionių. Prieš kelis metus pati ėmiau organizuoti Sodų keliones.
– Sodų keliones? Kokios tai kelionės ir, ar gali važiuoti bet kuris norintis?
– Kadangi mes, kraštovaizdžio dizaineriai, dirbame labai daug, vis nepavyksta ištrūkti pailsėti, o ką jau kalbėti apie pabendravimą, pasidalijimą patirtimi, sumaniau suderinti atostogas ir profesinę veiklą. Taigi, kasmet stengiamės išvykti apžiūrėti kokių nors sodų, gėlynų. Pasisemti žinių, užmegzti kontaktų. Buvome Olandijoje, pernai birželį vykome į Provansą Prancūzijoje, levandų plantacijas, o rugpjūtį – grožėjomės Normandijos sodais. Šiemet turėjome keliauti į Angliją, tačiau dėl viruso išvyką teko atidėti. Tikiuosi, kad gražiuosius britiškus sodus aplankysime kitais metais.
Kaip ir sakiau, idėja gimė iš noro suburti kolegas, bet važiuoti kartu gali bet kuris norintis. Paprastai informaciją apie organizuojamą išvyką skelbiu lapkričio mėnesį feisbuko grupėje „Kelionių sodai“.
– Ar laikote savo specialybę paklausia?
– Lietuviai visada buvo gamtos vaikai. Anksčiau kone visi turėjome kolektyvinius sodus, darželius, sklypelius, dabar užaugo nauja karta, kuri tų įpročių ir įgūdžių nėra įgijusi. Gal ir norėtų, bet labai daug dėmesio ir laiko skiria karjerai, todėl aplinkos prie savo namų patys neturi kada kurti ir tvarkyti.
Sakyčiau, kad profesionalių kraštovaizdžio dizainerių Lietuvoje tikrai yra, tačiau labai trūksta savo darbą išmanančių želdintojų. Paskutiniais metais esu pamėginusi kelis savo projektus atiduoti želdintojams. Supratau, kad specialistų, kurie mokėtų skaityti brėžinius, žinotų technologijas, dirbtų sąžiningai ir atsakingai, tikrai labai trūksta.
– Ką patartumėte žmogui, kuris svajoja tapti kraštovaizdžio dizaineriu. Ką reikėtų apgalvoti?
– Kai rinkausi šią specialybę, įsivaizdavau, kad tai bus labai romantiškas darbas. Iš tiesų, kasdienybėje jis yra labai sunkus. Ypač, jei ne tik brėžinius darai, bet ir pats dirbi lauke: kai karšta, lyja, purvina, aplinkui dulkės ir pan. Turi būti stiprus ir fiziškai. Taip pat kantrus, nes dažnai darbo rezultatus pamatai po metų, dviejų. Dažniausiai dirbi kaip laisvai samdomas specialistas, su verslo liudijimu, individualia veikla, taigi ligos, atostogos ir pan., yra tavo asmeninis reikalas. Šitą darbą linkiu dirbti tiems, kurie tikrai jaučia pašaukimą gamtai, o pagrindinis darbo tikslas nėra užsidirbti.
Tai yra gyvenimo būdas. Reikia kasdien tobulėti, investuoti į savo žinias. Labai svarbios tokios savybės kaip: smalsumas, darbštumas, grožio pajautimas, bendravimo įgūdžiai. Tačiau svarbiausia, manau, suprasti, kad darbas tikrai nėra lengvas.
– Jei reiktų pasirinkti vieną esminį sodo akcentą, ką rinktumėtės jūs?
– Pasirinkčiau dekoratyvinį vandens elementą, tai galėtų būti fontanėlis, upelis ar pan. Man atrodo, kad vanduo sode yra labai svarbus, jo garsas ramina, atpalaiduoja.
Pati mėgstu augalus, kurių nereikia lepinti, kurie tinka mūsų klimatui, neiškrenta iš lietuviškos gamtos konteksto. Su malonumu kuriu dabar labai madingus natūralius želdynus. Tiesa, tai nėra paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Apskritai, sodas yra žmogaus sielos atvaizdas, namų tęsinys. Prieš pradedant kurti sodą, reikia įsiklausyti į save, pajusti, kaip norite tame sode jaustis. Būna pakviečia mane žmonės į naujai įsigytą sodybą ir klausia, ką jiems daryti, kaip tvarkyti aplinką. Aš visada patariu neskubėti. Pabūti, prisijaukinti naują vietą, pažinti ją. Tuomet jau kviestis specialistą ir kažką daryti. Skubėdami žmonės dažnai sodus sugadina, iškerta medžius, sunaikina augalus...
Dar vienas dalykas, kurį noriu pabrėžti, nėra sodo, kurio nereikėtų prižiūrėti. Kai klientas sako, kad nori sodo, kuriame nereikės dirbti, nuliūstu ir net nenoriu apsiimti tokių projektų. Kam tada tas sodas, jei nenorite juo rūpintis?..