„Žmogui, kuris sukūrė šaldytuvą, reikėtų įteikti Nobelio premiją. Juk tai ir yra pats geriausias treniruoklis, – padėjęs man ranką ant peties šovė treneris. – Juk tai yra pats nuostabiausias treniruoklis, kuriame yra viskas, ko tau reikia, ten yra viskas, nuo ko priklauso tavo fizinė forma, sveikata“.
E. Venys kiek surimtėjo tik sulaukęs mano kiek paprastesnio klausimo.
„Ir tėvas, ir motina, ir klebonas, ir psichologas, paslapčių saugotojas, – taip E. Venys apibūdino trenerio darbą. – Tai yra didelė atsakomybė, nes visada yra svarbu, kad žmogus pasitikėtų tavimi. Juk esi atsakingas už patį svarbiausią dalyką – jo sveikatą“.
Daug žmonių, pasak E. Venio, į sporto klubą ateina su problemomis ir jie tikisi pagalbos. „Kiekvienas nori pasiekti rezultatą, – pabrėžia nuo 1987-ųjų treneriu dirbantis pašnekovas. – O treneris privalo jam padėti. Treneris – tai šeimos narys. Neretai su klientais tenka šnekėtis ne tik apie sportą, dažnai jiems reikia ir gyvenimiškų patarimų. Treneris? Tai įdomus darbas“.
Pradžia – laužtuvas
Kadangi E. Venio mama dirbo mokyklos bibliotekoje, kurioje galima buvo pasklaidyti žurnalą „Fizkultūra“, natūralu, kad dvylikamečiui pasidarė smalsu viską išmėginti. „Aš atsiversdavau žurnalą ir matydavau paveiksliukus, kuriuose „žmogeliukai“ atlikinėdavo kažkokius pratimus su štanga, – šypsojosi vaikystę prisiminęs E. Venys. – Pasižiūrėdavau ir užsimanydavau būti stipriu. Salių niekur nebuvo, todėl mano pirmoji štanga buvo laužtuvas ir senelio „tačkės“ du ratai. Atsigulęs darydavau pratimus, kuriuos mačiau žurnale“.
Sulaukęs pilnametystės E. Venys mokykloje sutiko draugą, kuris pasigyrė sportuojantis kultūrizmo klube.
„Būk žmogus, nuvesk ir mane“, – paprašė tuomet E. Venys.
Jau kitą dieną jis pamatė tikrus kultūristus. „Dideli, vaikščiojo kaip robotai... Visi įrankiai buvo gaminti žmonių rankomis. Tuo lietuviai ir yra nuostabūs – esame auksarankių tauta. Gaudavome žurnalą, kurio iliustracijose matydavome treniruoklį ir atsirasdavo žmonių, kurie tokį patį sukonstruodavo. Stovėdavo su „svarke“ suvirintas treniruoklis ir visi džiaugdavosi“, – šypsojosi 1979-uosius prisiminęs E. Venys.
Sporto salė ir jos atmosfera užbūrė jaunuolį. „Man patiko gražus, išdirbtas kūnas, be to, man sekėsi su sporto klubais, kuriuose sportavau, – pabrėžė E. Venys, kurio pirmasis treneris buvo Sauliaus Misevičius. – Tikiu, kad Saulius man padėjo „užsikabliuoti“.
Vėliau E. Venys persikėlė sportuoti į klubą „Olimpas“. „Tai buvo sovietų sąjungos kultūrizmo meka, – pabrėžė E. Venys. – Visi žinojo, jei sportuoji „Olimpe“, tikrai progresuosi, nes kiekvieną dieną matai savo akimis sportuojančius pačius geriausius atletus“.
Teko E. Veniui ir pačiam lipti į kultūrizmo varžybų sceną. „Visai nieko, tačiau tuo metu jau darbavausi treneriu, todėl rasti laiko sau būdavo sunku“, – nusijuokė treneris, kuris kiek vėliau išvažiavo gyventi į Londoną.
Čia jis norėjo pamatyti, kaip atrodo tikri sporto klubai. „Ir mane ištiko kultūrinis šokas: juk tik buvau nulipęs nuo suvirintų treniruoklių, – nusijuokė E. Venys, kuris Londone sportavo „Muscleworks Gym“. – Tik užėjęs į sporto klubą pasijaučiau tarsi vaikas. Ir ta dvasia paties klubo, sklindanti nuo savininko, buvo labai puiki“.
Geležinė kantrybė
Anglijoje E. Venys gyveno vienuolika metų. „Grįžau į Lietuvą ir nežinojau, ar čia pasiliksiu, tačiau vieną dieną ėjau gatve ir sutikau savo kolegą, su kuriuo sportuodavome anksčiau kartu, – pasakojo E. Venys. – Garsiai pasvarsčiau, kad Lietuvoje būtų sunkoka su trenerio darbu. Jis mane perkalbėjo, o po dviejų savaičių sulaukiau kvietimo dirbti viename iš Vilniaus sporto klubų. Taip ir likau Lietuvoje“.
Pasak E. Venio, tuometinėje Lietuvoje dar nebuvo daug sporto klubų. „Tai buvo prestižas, – priminė E. Venys. – O dabar gyvenime kūno kulto laikais“.
E. Venys pabrėžė, kad lietuviai – sportiška tauta. „Tikra nesąmonė, kad esame nesportiški, kad mažai sportuojame. Pilnos salė žmonių buvo, kai sporto klubų buvo mažai, pilnos jos ir dabar, nesvarbu, kad naujos salės atsidaro kas pusmetį. Yra trenerių, yra ir sportuojančių. Visiems darbo užtenka, – kalbėjo treneris. – Ir manęs nė kiek negąsdina, kad jaunų trenerių atsiranda kiekvieną dieną. Tikiu, kad iš jų šimto liks vienas ar nė vieno, kuris treneriu dirbs po penkių metų. Tegul visi pabando. Tegul pamato, koks sunkus tai yra darbas“.
Daug trenerių matęs E. Venys nusišypsojo ir prisiminė pagrindinį klausimą, kurio sulaukia iš kolegų: „Iš kur pas tave tiek kantrybės?“
„Trukteliu pečiais ir atsakau: „Jei duota, tai duota“, – kalbėjo E. Venys. – Aš turiu kantrybės. Taip, būna sunku. Kartais žmogus ateina susinervinęs po darbo. Mano užduotis padaryti viską, kad jis blogas emocijas pamirštų. Didžiausias mano džiaugsmas, kai klientas nuoširdžiai po treniruotės padėkoja ir pasidžiaugia, kad galvoje prašviesėjo“.
Tortas? Valgykite!
„Man patinka žmogui duoti, džiaugiuosi, kai žmogus pasiekia savo užsibrėžtą tikslą, – nusišypsojo E. Venys. – Ir kiekvieną vakarą aš ruošiu namų darbus, fiksuoju, kas buvo padaryta su vienu ar kitu klientu. Viską seku ir planuoju, ką mums dar reikia padaryti. Kiekvieną kartą stengiuosi sugalvoti naujų pratimų, kad žmogui nepabostų. Suprantu, kad turiu motyvuoti žmogų. Nauja programa, nauji pratimai – puiki motyvacija. Nereikia čia monotonijos“.
Ir niekada E. Venys nėra pasakęs „Nevalgykite torto“.
Pats iš savo lūpų išgirdęs šią frazę treneris nusijuokė: „Valgykite, bet su saiku“.
„Nejaugi atsigulsi į karstą ir galvosi: „Nevalgiau to torto, nespėjau... Taip dabar norėčiau“. Valgykite! – pliaukšteli delnais E. Venys. – Iš kur tiek pozityvumo? Treneris visada turi būti optimistas. Negali treneris būti blogos nuotaikos. Ir žinote, kas yra smagiausia? Mes esame ganėtinai niūri tauta, tačiau po truputį mokomės šypsotis. Tai džiugina, treniruotėse vis dažniau matau besišypsančių veidų“.
