Vilniaus centre grilio restoraną atidaręs 22 m. Edvinas: nemeluosiu, buvo dienų, kai galvojau viską mesti

Dar prieš prasidedant antrajam karantinui Edvinas Račkauskis (22 m.) turėjo svajonę Vilniaus miesto centre atidaryti restoraną. Pandemija turėjo kitokių planų, tačiau vaikinas, kad ir kaip buvo sunku, nepasidavė. Jo atidarytas restoranas „Lezet“ išsiskiria meniu įvairove ir klientus žavinčiais jų akyse kepamais grilio patiekalais.

Kaip kilo idėja atidaryti nuosavą restoraną?

Augau verslioje šeimoje, kur nuo pat mažens mačiau, kaip suaugę žmonės įkuria ir vysto savo verslus. Tad niekas turbūt labai nenustebo, kai dar mokydamasis vienuoliktoje klasėje subrandinau kelias verslo idėjas, kurias labai norėjau įgyvendinti. Gavęs tėvų palaiminimą nutariau Telšių miesto centre atidaryti kavinę-barą – norėjau sukurti erdvę, kur jaunimas galėtų rinkti ir gerai praleisti laiką. Kadangi buvau dar moksleivis, su patalpų nuomą man padėjo tėvai, o viskuo kitu turėjau pasirūpinti pats. Daug ką gaminau savomis rankomis: sukaliau stalus iš medžių palečių, dažiau, tapetais klijavau sienas.

Šis verslas buvo sėkmingas, kavinė garsėjo dideliu skanios kavos pasirinkimu – visi ėjo ragauti jos, gaminamos su įvairiais sirupais ir priedais. Žinojau, kad baigęs mokyklą išvyksiu studijuoti, tad kavinę Telšiuose teko uždaryti. Vis tik tai suteikė daug neįkainuojamos patirties, kuri mane įkvėpė judėti pirmyn.

Vilnius, kur Socialinių mokslų kolegijoje studijavau tarptautinį verslą, mane visada žavėjo, tik čia įsivaizdavau savo ateitį. Tad ėmiau galvoti, kaip save realizuoti, kokį verslą pradėti. Praėjusių metų vasarą miesto centre esančiame pramogų banko buvusiame restorane pamačiau nuomojamas patalpas. Tad, turėdamas šioje srityje patirties, pasiūliau mamai kartu atidaryti restoraną Vilniuje ir mama, mačiusi, kad puikiai su kavinės verslu susitvarkiau gimtame mieste, nedvejodama sutiko.

„Lezet“ – ausiai neįprastas pavadinimas. Ar šis žodis kažką reiškia?

Mama yra ištekėjusi už kurdo, kuris prieš valgant vis ištaria „lizzetli“, kas išvertus iš turkų kalbos reiškia „skanaus“. Tai kaskart nuskamba šiltai, maloniai nuteikia valgyti. Kai atsirado restoranas ir reikėjo pavadinimo, iškart prisiminiau šį žodį, tik jį sutrumpinau iki „Lezet“, kas išvertus iš turkų kalbos reiškia „skonis“.

Kiek praėjo laiko nuo sumanymo iki idėjos realizavimo?

Patalpas išsinuomavome vasarą, o jau tų pačių metų rugsėjo mėnesį buvome pasirengę duris atverti lankytojams, tačiau prasidėjusi antroji pasaulinės covid-19 pandemijos banga, kad ir kaip būtų gaila, tuo metu sugriovė visus mūsų planus. Viską teko nukelti nenustatytam laiko terminui ir beliko tik laukti, kol situacija šalyje pradės gerėti.

Nemeluosiu, devyni mėnesiai labai prailgo. Viskas jau buvo paruošta ir tokio dydžio restorano bei lauko terasos laikymas mirtinoje tyloje kainavo brangiai – buvo dienų, kai svarstėme, gal viską mesti. Bet aš tikėjau, kad vis tik ateis geresnė diena, kai galėsime atverti savo restoraną klientams. O kai laisvėjant karantino reikalavimams buvo leista atidaryti lauko terasas, nieko nebelaukėme ir pakvietėme lankytojus į lauko terasą. Tai buvo be galo džiugi diena, gera buvo matyti pagaliau mūsų kavinėje besirenkančius laimingus žmonės – visa tai atpirko visus sunkumus.

Kas buvo sunkiausia pradedant naują verslą?

Didelis restoranas reikalauja ir didelių finansų. Karantino laikotarpiu buvo ypač sunku jį išlaikyti, juolab, kad jis nebuvo spėjęs atnešti kažkokio pelno. Buvo sunku uždaryti dar nepradėjusį veikti restoraną be aiškaus vyriausybės plano, nežinant, kiek ilgai reikės taip gyventi. Matėme, kaip tuo sunkiu laikotarpiu dėl finansinių problemų užsidaro kavinės, restoranai, parduotuvės, mažieji verslai, tai buvo sunku ir psichologiškai. Labai džiaugiuosi, kad prie restorano gyvavimo ir vystymo prisidėjo mama ir jos vyras. Tikrai neprisiimu vienas visų laurų už atidarytą restoraną Vilniaus miesto centre – be šeimos pagalbos tai nebūtų pavykę.

Kokius patiekalus labiausiai mėgsta restorano lankytojai?

Atvykusius lankytojus labiausiai žavi prieš akis ant grilio kepami šašlykai, šonkauliukai, sparneliai, didkepsniai bei kiti patiekalai. Jų kvapas užburia. Tai retai kur išvysi miesto centre. Restoranas garsėja ir tuo, kad meniu nerasite patiekalų iš kiaulienos, tik iš vištienos, jautienos, avienos. Kol kas nesame gavę jokių nusiskundimų, tik klientų šypsenas ir padėkas už nuoširdų aptarnavimą ir skanų maistą, tai mums geriausias įvertinimas.

Ir ką planuojate ateičiai?

Dabar svarbiausia gerai įsitvirtinti, atsigauti po tokio nelengvo laikotarpio, o tada jau galvosime ir apie rimtesnius ateities planus. Žinoma, svajoti galima, tačiau dar nedrįstu kalbėti garsiai. Kiekvieną dieną visi sunkiai dirbame, asmeniškai aš jau kokie trys mėnesiai neturėjau laisvos dienos ar laisvo laiko. Ateinu pirmas ir išeinu paskutinis. Darau viską ką reikia: pabūnu ir už barmeną, ir už padavėją, moku plakti kokteilius, ruošti skanią kavą, užkurti kaljaną, plaunu tiek indus, tiek grindis – žodžiu, darau viską, jei tik matau, kad personalas nespėja ir reikia jiems padėti. Nesikišu tik į virtuvės reikalus – turime gerą virtuvės šefą, kuriuo visiškai pasitikiu. Visada siekiu, kad kolektyvas jaustųsi gerai, noriu būti lygus su personalu, tiek su valytojais, tiek su barmenais ir padavėjais.