O kaip viskas bus? Ar būsiu paskutinis? O kaip nepramiegoti ryte? O jei… Na, supratote - taip nutinka prieš kiekvieną rimtą išbandymą, psichologinės problemos kamuoja ir profesionalius sportininkus, o ką jau kalbėti apie tokį pradinuką kaip aš.
Primename, kad sostinės gyventojas Eimantas Mikšys pasiryžo neeiliniam eksperimentui - per labai trumpą laiką pasiruošti bėgimui pusmaratonyje. Sportuoti su trenere jis pradėjo lapkričio mėnesį, o savo jėgas sėkmingai išbandė vasario mėnesį Barselonoje vykusiame pusmaratonyje. Visais savo išgyvenimais ir patirtimis jis dalijasi su DELFI skaitytojais. Pirmąjį E. Mikšio straipsnį apie jo neįtikėtiną pasiryžimą ir planus skaitykite čia.
Kaprizinga draugystė
Turbūt vienas įdomiausių man išbandymų buvo tai, jog ruošdamasis žiemą Vilniuje pakankamai mažai bėgiojau lauke. Bėgimo takelis yra puiki alternatyva, tačiau tai nėra tas pats ir mūsų santykiai vystėsi itin lėtai, kol galiausiai išsikerojo.
Ko tik nebandžiau - ir nežiūrėjau į nubėgamą atstumą, jog išspausčiau iš savęs viską, ką galiu, ir stengdavausi daryti kuo platesnius žingsnius, kad sukurčiau tikrą lauko bėgimo įspūdį.
Jei manęs kas paklaustų, ar bėgimo takelis gali pakeisti realų bėgimą, sakyčiau, jog ne. Bet bėgimą lauke ir ant takelio galima puikiai suderinti. Puikus privalumas - sporto klube esantys modernūs bėgimo takeliai su ekranais, kuriuose galima pasirinkti šalį bei trasą ir bėgti mėgaujantis realiai filmuotais vaizdais. Tai leidžia nutolti nuo minčių, jog visgi esi sporto klube, palengvina bėgimą.
Ritmas ir nežinomybės išsklaidymas
Kai pradėjau bėgti, man tai atrodė labiau fizinis nei psichologinis išbandymas. Tačiau po to supratau, kad kas kartą turiu vis įtikinėti save, jog galiu bėgti toliau ir nieko baisaus man nenutiks.
Paklausiau savo trenerės ir pradėjau domėtis, kaip bėga kiti bėgikai, žiūrėjau įvairius vaizdo įrašus “YouTube”. Rodos, nieko tokio, ko nežinočiau, bet kiekvieną kartą bent kelios minutės profesionalių bėgikų vaizdų peržiūros mane nuramindavo ir įkvėpdavo. Užsimiršdavau, užsimanydavau bėgti ir bėgdavau.
Žinote, kai sportininkai prieš varžybas klausosi įkvepiančių trenerių kalbų ar žiūri filmus? Žiūrėjau ir aš. Vienas geriausių filmų šia tema - “Maratono dvasia” (angl. “Spirit of the Marathon”), kuriame gretinami paprasti bėgikai kartu su profesionalais. Iš šio filmo pasiėmiau suvokimą, jog bėgime laimi kiekvienas: nesvarbu prieš ką kovoji - save ar kitus - finišo linijos kirtimas yra pergalė. Turbūt neatsitiktinai tiesiog nubėgę distanciją varžybų dalyviai yra apdovanojami medaliais.
Dauguma yra skaitę Haruki Murakami knygas, tačiau retas žino, jog jis yra bėgikas, įveikęs ne vieną maratoną. Kai skaičiau jo knygą “Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą”, supratau, jog esu ne vienas toks nelaimėlis ir daugelyje situacijų atpažinau save. Knyga nepadės jums pagerinti mitybą ar padidinti ištvermę, bet nuramins ir motyvuos.
Labiau praktinė patarimų knyga, parašyta puikiu ir lengvai skaitomu stiliumi, yra Igno Staškevičiaus “Maratono laukas”, kur žinomas verslininkas įtaigiai perpasakoja, ką jaučia ilgų distancijų bėgikai.
Dienoraštis
Likus mėnesiui iki bėgimo, buvau numetęs 13 kilogramų. Kitaip tariant, vietoj 107 kilogramų, kuriuos svėriau lapkritį, sausio mėnesio pradžioje svarstyklės rodė 94. Trenerės nuomone, svoris galėjo būti dar keliais kilogramais mažesnis, tačiau labai neliūdėjau - žinojau, kad turiu dar mėnesį, per kurį atsikratysiu dar šiek tiek mane slegiančios naštos.