Medžioju jau ne pirmus metus ir tikrai būnant gamtoje anksčiau galėjai stebėti ne vieną kurapkų būrelį, besiglaudžiantį netoli ūkinių pastatų ar pamiškėse ir pakrūmėse ieškant maisto, tačiau šiandien šito nebėra – kurapkų nebesimato niekur. Nagrinėjant visą šią situaciją taip ir norisi paklausti aplinkos ministerijos valdininkų – kur gi jūs visi, ponai buvote tuos 30 metų, kad tik dabar atsibudote? Ką nuveikėte, kad šitaip nenutiktų?
Sarkazmu ir nepagarba medžiotojams kvepia pono V. Mazuronio frazė apie tai, kad „padariau tai, ką privalau padaryti“, atseit, uždrausim kurapkėles medžioti ir pavojus populiacijai išnykti dings, nes to pagrindinė priežastis – jų medžioklė, bus uždrausta.
Siūlyčiau ponui ministrui pažvelgti į medžiotojų klubų ir būrelių medžioklės lapus – vargiai jis ten surastų atžymas apie sumedžiotas kurapkas per paskutiniuosius 10-15 metų, o nerastų dėl paprasčiausios priežasties – medžiotojai jų jau seniausiai NEBEMEDŽIOJA!
Vien tik įvestas draudimas medžioti kurapkas jokiu būdu problemos neišspręs, šis įsakymas rodo tik valdininkų trumparegiškumą ir kompetencijos stoką, o norint išsaugoti nykstančių kurapkų populiaciją reikalinga ne tik uždrausti jų medžioklę, bet ir įvykdyti visą kompleksą priemonių, kaip antai : turi būti aktyviai pradėti naikinti plėšrūnai – natūralūs kurapkų priešai gamtoje, imtis visų priemonių siekiant apsaugoti paukščių perėjimo vietas ir dėtis, šaltuoju metų laiku organizuoti papildomą kurapkų šėrimą gamtoje, statyti laikinuosius būstus – šėryklas.
Žinoma, čia būtų tik keletas iš siūlomų priemonių, kurių atlikimui turėtų būti sutelkti ne tik medžiotojai, aplinkos ministerijos specialistai bet ir Lietuvos ornitologų draugija, jaunieji gamtininkai, kitos gamtosauginės organizacijos. Tik sutelktomis jėgomis ir bendrai dirbdami sugebėsime sustabdyti visišką kurapkų populiacijos išnykimą.