Miškuose – vėl vargas dėl kelių

Lietuvos valstybiniuose miškuose išsiraizgę iš viso apie 24 tūkst. km vietinės reikšmės vidaus kelių. Bendras jų ilgis didesnis negu atstumas nuo Šiaurės iki Pietų ašigalio. Šiais laikais, kai visuose miško darbuose naudojami mechanizmai, sunku įsivaizduoti, kaip be kelių būtų galima pasiekti kirtavietes, išvežti paruoštą medieną, vėliau sutvarkyti biržes, kaip pasiekti ir užgesinti kilusius gaisrus ir t. t., pagaliau, tie patys keliai reikalingi ir vietos gyventojų susiekimui.
Tačiau įsibėgėjus rudeniui ar prasidėjus žiemai keliai stipriai subjaurojami sunkiasvorės, o tada prasideda nesibaigiantys ginčai, kam priklauso kelio atkarpą sutvarkyti.

GRYNAS.lt praėjusiais metais rašė, kaip „išartame“ miško kelyje į savo sodybą gyventoja sulaužė tris automobilius.

Panevėžio miškų urėdijos administruojamoje teritorijoje yra 1230 km kelių. Iš jų 780 km – miškų urėdijos valdomuose valstybinės reikšmės miškuose. Kelių priežiūrai ir remontui urėdija kasmet išleidžiama 926 tūkst. litų.

Mokesčiai „suvalgo“ kelių pinigus

Urėdija į kelius taip pat investuoja Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšas. Pastaruosius 5 metus jų skiriama po maždaug 148 tūkst. litų kasmet. Panevėžio miškų urėdijos miškų urėdo pareigas einantis Vaclovas Šiušis apgailestauja, kad tai yra labai menki pinigai. Jų pakanka maždaug vienam kilometrui kelio suremontuoti.

V. Šiušis

Gerai būtų, kad savininkai kooperuotųsi tarpusavyje. Juk jie gali prašyti ir Europos Sąjungos programų paramos kelių infrastruktūrai, bet dabartinėmis aplinkybėmis nėra suinteresuoti jos imti. Bent jau mūsų urėdijoje nežinau nė vieno atvejo, kad savininkas būtų investavęs lėšų į kelią.

Urėdas sako, kad galėtų daugiau savo lėšų skirti keliams, jei nebūtų tokie dideli mokesčiai. Dabar 50 proc. grynojo pelno urėdija kasmet turi atiduoti šalies biudžetui. 

Urėdijos ir savivaldybės rūpestis

Prasidėjus pavasariniam polaidžiui, intensyviai sunkiasvore medienos išvežimo ar žemės ūkio technika eksploatuojami keliai sugadinami, neretai tampa visiškai nepravažiuojami. Dėl to kenčia jais susisiekimo reikmėms negalintys naudotis vietos gyventojai.

„Šiais laikais po miškus važinėja moderni, dažnai galinga technika, todėl jai reikia ir gerų kelių“, – sako Panevėžio miškų urėdas.

Tačiau ne tik ūkinei veiklai reikalingi miško keliai. Gera jų būklė svarbi urėdijos vykdomai priešgaisrinei ir sanitarinei apsaugai. Šią apsaugą urėdija įpareigota vykdyti ne tik valstybiniuose, bet ir privačiuose miškuose.

„Neremontuoti kelių negalime, nes paskui patys neįvažiuotume į mišką kilus gaisrui“, – aiškina urėdas.

Pasak V. Šiušio, miško vidaus kelių priežiūros rūpestis gula beveik vien ant urėdijos pečių. Vietinės reikšmės viešuosius miško kelius prižiūri rajono savivaldybė. Tačiau patys savininkai kelių netvarko, nes tai jiems nelabai rūpi.

Vykdant žemės reformą, miškai buvo dalijami po gabaliuką, pakaitomis su valstybiniais plotais. Todėl dabar miško masyvų valstybiniai ir privatūs miškai išsidėstę fragmentiškai, o kelias per juos veda bendras. 

Panevėžio miškų urėdijoje yra 34 tūkst. hektarų privačių miškų. Vidutinis valdos plotas – maždaug 3,5 kv. km. Tokiame sklypelyje tiek to kelio ir tėra, todėl savininkai retai suinteresuoti tiesti kvartalinę liniją ar kelią. 

„Gerai būtų, kad savininkai kooperuotųsi tarpusavyje. Juk jie gali prašyti ir Europos Sąjungos programų paramos kelių infrastruktūrai, bet dabartinėmis aplinkybėmis nėra suinteresuoti jos imti. Bent jau mūsų urėdijoje nežinau nė vieno atvejo, kad savininkas būtų investavęs lėšų į kelią“, – sako V. Šiušis.

Vežėjai už padarinius neatsako 

Pasak urėdo, dažniausiai problemų dėl sugadintų kelių kyla, kai miško savininkas parduoda medieną. Pasamdyti rangovai ar medienos supirkėjai su savo galinga technika važiuodami išsivežti krovinio nėra suinteresuoti saugoti kelių. 

„Išsivešiu savo medieną, ir gal niekada tuo keliu daugiau nebevažiuosiu“, – V. Šiušio teigimu, savininkai vadovaujasi tokiu principu.
Laimė, tokių kasmet mažėja. Pavyzdžiui, 2011 m. urėdijos teritorijoje keliai buvo sugadinti aštuonis kartus. 

Raguvos girininkijoje paliktas duobes ant kelio išlygino patys kaltininkai, visus kitus kelius bei sugadintas pralaidas sutaisė urėdija, o išlaidas padengė kaltininkai. Didžiausia remonto suma buvo per 1300 Lt, mažiausia – daugiau kaip 400 Lt.

Pernai miško kelių gadintojų visiškai nebuvo, o šiemet kol kas – vienas.
Pagal galiojančią tvarką prievolė sutvarkyti sugandintą kelią tenka savininkui, o veiklą vykdantys ūkio subjektai, pavyzdžiui, medienos vežėjai, už padarinius lieka neatsakingi.
Todėl urėdas primena miško savininkams, sudarant sutartis su supirkėjais, nepamiršti įtraukti punkto, kad už sugadinto kelio tvarkymą yra atsakingas pirkėjas. 

Siūlo griežtinti atsakomybę

O štai Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis buvo kategoriškesnis: „Mane miško kelių griovėjai ne tik jaudina, bet netgi siutina. Situaciją vertinu kaip miškui padarytą žalą siekiant privačių tikslų.“
P. Žagunio įsitikinimu, kol trūksta sąmoningumo, šį klausimą reikia spręsti taikant administracines priemones. Jas turinti nustatyti Aplinkos ministerija.

„Pažiūrėkite, kas lieka iškirtus mišką. Kirtavietės ir išmalti keliai. Kartais paliekamos duobės siekia žmogui iki juosmens. Tai yra sugadintas miškas“, – sako meras.
Jo nuomone, įvedus administracines priemones ir sugriežtinus kaltininkų atsakomybę, problema būtų greitai išspręsta.

Pasak P. Žagunio, dabar savininkai dokumentus susitvarko iki kirtimo, o būtų gerai, kad turėtų atsiskaityti ir išvažiuodami iš kirtavietės. Tada seniūnas pasirašytų, kad keliai palikti tvarkingi ir būtų išvengiama žalos miškui.

„Turi būti griežta pozicija. Padarei žalą – atlygink“, – nukirto rajono vadovas.
Rajono savivaldybė turi teisę riboti sunkiasvorės technikos eismą miško keliais polaidžio metu, ir kasmet tai daro. Tačiau tuo jos galios ir baigiasi.

Negalėjo grįžti namo

Dėl sugadintų viešųjų kelių, jungiančių kaimus, Panevėžio rajono savivaldybė yra ne kartą sulaukusi pagalbos prašančių gyventojų skambučių. 

Meras pasakoja, kad praėjusį pavasarį Raguvos girininkijos Velžio seniūnijos gyventojai savo automobiliu ryte išvažiavo pas gydytoją, o grįždami po pietų rado taip išmaltą kelią, kad negalėjo pasiekti savo namų. 

„Ir šiuo metu turime bėdą Krekenavos girininkijoje. Ten vienas miško kelias taip suniokotas, kad neįmanoma pravažiuoti“, – piktinasi meras.

Pasak P. Žagunio, tokiu atveju rajono savivaldybė yra bejėgė. Kelias juk eina privačia teritorija, o vietos žmonės, kurie negali pravažiuoti, pagalbos kreipiasi į rajono valdžią.

„Seniūnija ten truputį pataisė, prastumdė žemes, ir tiek“, – dėl įstrigusios problemos apgailestauja meras.

Dėl šio atvejo jis sakė skambinęs aplinkos ministrui Valentinui Mazuroniui. Šis nukreipęs pas kanclerį Robertą Klovą. Pastarasis stengėsi padėti, tačiau pagal galiojančią tvarką esą nieko negalėjo padaryti.
Kaltininkas sklypo savininkas sumokėjo 50 litų baudos ir tuo jo atsakomybė baigėsi.

Ekologinės kultūros klausimas

Keliai reikalingi ne tik ūkinei ir kitokiai veiklai, jie saugo ir paties miško grožį, sveikatą, ramybę. Žinoma, tiek, kiek tai rūpi patiems žmonėms. Šiais automobilizmo laikais bet kas ratuotas turi galimybę brautis kuo giliau į mišką.

Gretimuose kraštuose besilankantys miškininkai pastebi visuomenės ekologinės kultūros skirtumus. Tarkime, Vokietijoje, Lenkijoje nėra priimta iš pagrindinio kelio sukti į miško keliuką be dangos, norint pagrybauti ar pasiekti gražią vietovę. Automobilis paliekamas pakelėje, o į mišką – pėstute arba persėdus ant dviračio. To griežtai laikomasi. Lenkijoje šiukšlių miške nepamatysi, pasitaiko nebent prie pat gyvenviečių. Toks sąmoningumas išugdytas per daugelį dešimtmečių.

Vaizdingas palyginimas: svetur, jeigu nėra rodyklės į miško kelią – vadinasi, važiuoti negalima, pas mus - galima.

Keliai kainuoja milijonus

Miško keliai, ypač naudojami ūkinėje veikloje, dėvisi. Galima nesunkiai įsivaizduoti, kokį krūvį jie atlaiko: vien valstybiniuose miškuose kasmet iškertama ir išvežama beveik 4 mln. kub. m medienos, ne ką mažiau ir iš privačių miškų. Kelius taisyti, rekonstruoti, naujus tiesti – miškininkų profesinė pareiga, svarbi urėdijų darbo sritis.

2012 m. urėdijos savo lėšomis rekonstravo arba nutiesė 18,4 km naujų kelių, suremontavo 347,7 km, atliko kelių priežiūros darbų – 13,5 tūkst. km, suremontavo 4 tiltus. Tie darbai kainavo 21,8 mln. Lt. Be to, Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis (apie 5 mln. Lt) dar nutiesta 14,9 km naujų kelių, rekonstruota 13,9 km, suremontuota 125 km kelių.

Nesibaigiantys darbai

Dalį kelio darbų urėdijos atlieka savo jėgomis, tam tikslui turi greiderius, traktorius. Kapitaliniams darbams – naujiems keliams tiesti arba kokiam nežymiam keliukui rekonstruoti į tikrą kelią – paprastai rengiami viešųjų pirkimų konkursai ir samdomos specializuotos įmonės.
Keliai bendri, o atsako vienas

Palaikyti gerą miško kelių būklę nėra paprasta ne tiek dėl ribotų lėšų, pajėgumų, nepalankių gamtinių sąlygų, kiek dėl supainiotos jų priklausomybės. Anot Generalinės miškų urėdijos Miško atkūrimo ir apsaugos skyriaus vedėjo Dariaus Stonio, nuosavybės, pavaldumo požiūriu daug kelių yra margi kaip gyvatė: atkarpa eina per urėdijos mišką, atkarpa – per savivaldybės valdas, dar kelios – per privačių savininkų sklypus, bet tai vienas ir tas pats kelias, o naudotojų daug. Teisiškai atsakomybė už kelių naudojimą nesureguliuota.

Lyg ir yra reikalavimas, kad keliui padarytą žalą pašalinti, t. y. sutvarkyti sugadintą ruožą, privalo tas naudotojas, kuriam taip atsitiko. Bet praktikoje kaltų ieškoma kitur. Neretai skundžiamos urėdijos, esą valstybiniai miškininkai sugadino kelią. 

Deja, užfiksuoti kelių pažeidimo faktams ir kaltininkams kol kas priemonių nėra. Todėl dažnai imtis sugadintų kelių taisymo belieka urėdijoms.