Daugiau spekuliacijų nei realių atsakymų
Pavojus galimas, tačiau mažai tikėtinas
Mokslininkas, LMA narys Algimantas Grigelis, paprašytas atsakyti į klausimą, ką pavyko nustatyti dėl galimo poveikio aplinkai studijoje, teigė, kad teorinis pavojus egzistuoja net ir kasdienėje žmogaus veikloje, todėl jis galimas ir skalūninių dujų išgavimo procesuose. Tačiau tas numanomas pavojus yra kur kas mažesnis nei mano visuomenė.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslininkas, LMA narys, prof. habil. dr. Algirdas Vaclovas Valiulis antrino kolegai.
„Yra pateikiami pavyzdžiai iš blogosios praktikos, o apie gerąją dažniausiai niekas nekalba. Kalbėti, kas bus pas mus ar kas gali būti, dar nėra pagrindo. Kol visuomenė supras, kad mums reikia skalūninių dujų, galbūt mes jų rastume tikrai daug, praeis pakankamai daug metų – galbūt technologijos gali gerokai pasikeisti. Yra bandymų hidraulinį ardymą daryti nenaudojant vandens, pavyzdžiui, panaudojant tas pačias dujas“, - sakė A. Grigelis.
Rizikos dydis priklausys nuo išteklių masto
J. Vilemas spaudos konferencijos metu svarstė, kad apie neutralų poveikį aplinkai negalime kalbėti bet kokios inžinerinės veiklos atžvilgiu, nes toks tiesiog neegzistuoja. Tačiau, jo teigimu, skiriasi rizikos laispnis.
„Bet kuri žmogaus inžinerinė, technologinė veikla nėra neutrali aplinkai, tačiau, kokią riziką galime leisti, priklauso nuo to, kokią naudą galima gauti. Jeigu naudos daug, rizikos laipsnis vienoks, kitu atveju niekas nenori rizikuoti, tada ir rizikos laipsnis žymiai mažesnis“, - sakė J. Vilemas.
Jo teigimu, skalūninių dujų išgavimo procese svarbu ne tik technologija, bet ir kaip bus prižiūrimas pats išgavimo procesas.
„Svarbu įstatyminė bazė, teisiniai dalykai, priežiūros struktūrų kontrolė. Jeigu viskas pamatuotai sutvarkyta, tikrai šiandieninės praktikos rizika yra labai labai maža“, - sakė J. Vilemas.
Kaip pakeisti visuomenės nuomonę?
Spaudos konferencijos metu buvo iškeltas klausimas, kokia pagrindinė klaida buvo padaryta, kodėl visuomenė ėmė bijoti skalūnų? A. Grigelis įvardijo „Chevron“ per ankstyvus veiksmus eiti pas žmones prašant pasirašyti tam tikrus dokumentus. Anot jo, būta ir kitų klaidų.
„Nepavyko įveikti pasipriešinimo žmonių bendruomenėse, nebuvo supratimo ir sutarimo. Deja, tas susipriešinimas tebeegzistuoja. Reikėtų, mano nuomone, keisti įstatymus, kad žmonės būtų suinteresuoti. Tauragės apskrityje yra 60 proc. dirbamos žemės, nemažai teritorijos užima saugomos teritorijos ir draustiniai. Galima būtų rasti plotus, kurie būtų valstybinėje žemėje ir ten pradėti darbus. Lenkijoje pirmieji gręžiniai, kurie turėtų duoti atsakymą, kiek ten ko yra, gręžiami valstybinėje žemėje. Pernai mūsų komisijos nariai buvo ten nuvykę, tokia jų patirtis galėtų būti siūloma. Tačiau čia turi apsispręsti Vyriausybė. O žmones galima būtų įtikinti mokant pakankamas kompensacijas už galimus nuostolius arba mokėti už galimus išgauti išteklius“, - samprotavo A. Grigelis.
Amerikiečiai, jo teigimu, mielai užleidžia savo žemės skalūninių dujų gamybai, nes jiems pagal įstatymą mokamos iki 12,5 proc. išgaunamų mineralinių žaliavų pajamų išmokos.
J. Vilemas pritarė kolegoms, sakydamas, kad nors klaidų bendraujant su visuomene nebuvo išvengta, situaciją dar galima pataisyti:
„Reikia mokytis iš klaidų, niekas neprarasta, tos dujos niekur neištekėjo, anksčiau ar vėliau jos galėtų būti paimtos. Gali būti, kad mes turime ne dujų, o skalūnų naftos, tai būtų dar geriau“, - užbaigdamas konferenciją kalbėjo J. Vilemas.