Tokią problemą kelia Lietuvos dirvožemininkų draugijos valdybos pirmininkas, Vilniaus universiteto (VU) Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas Jonas Volungevičius kartu su savo kolegomis iš Aleksandro Stulginskio universtiteto (ASU) – Agroekologijos centro vadovu Juozu Pekarsku bei Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto docentu Rimantu Vaisvalavičiumi.
GRYNAS.lt tyrėjus kalbina apie tai, kokį dirvožemį Lietuvoje turime ir ką būtų galima padaryti, kad mūsų ateities kartos negyventų ant plikų nederlingų laukų.
- Kokia šiuo metu yra lietuviškų dirvožemių būklė?
- Situacija yra sudėtinga dėl dviejų dalykų - pirma, dėl pačiame dirvožemyje vykstančių natūralių procesų ir antra, dėl siekio tuos natūralius procesus suvaldyti. Pirmuoju atveju, esame drėgmės pertekliaus santykinai šalto klimato zonoje, o tai sąlygoja išplaunamuosius procesus dirvožemyje. Šių natūralių procesu metu iš dirvožemio gilyn yra išplaunami karbonatai ir įvairios biogeninės, augalams augti svarbios ir reikalingos medžiagos. Dėl to vyksta dirvožemių rūgštėjimas ir derlingumo savybių praradimas.
Antra, siekdami šiuos procesus suvaldyti, mes priversti dirvožemį kalkinti, trešti ir pan. O tai savo ruožtu kuria daugumą su dirvožemio ekologija ir jo naudojimu susijusių problemų.
- Kiek yra tiesos, kad chemizuota žemdirbystė dirvožemį yra labai nualinusi?
- LAMMC filialas Agrocheminių tyrimų laboratorija atlieka tyrimus ir stebėseną, kaip ir kokią įtaką ūkininkavimas ir žemės ūkio gamyba daro dirvožemio savybėms. Pati chemizacija tarsi dirvožemių ir nealina. Daugiau ji sąlygoja dirvožemių cheminę transformaciją, t.y. jų cheminę taršą. Dirvožemį alina ne pati chemizacija, o šių priemonių netinkamas taikymas, siekiant intensyvinti žemės ūkį tam, kad būtų gaunama vis daugiau ir daugiau produkcijos, ne visada kreipiant dėmesį į kokybę.
Taip pat problema yra ir organinių medžiagų (humuso) dirvožemyje mažėjimas. Pagrindinė organinių medžiagų mažėjimo priežastis ta, kad daugumoje ūkių netaikoma sėjomaina, augalai atsėliuojami, neauginamos daugiametės žolės, laukai netręšiami organinėmis trąšomis. Pasirinktas toks ūkininkavimo būdas, kad būtų nuolat auginami dirvožemį alinantys augalai (varpiniai javai, rapsai). Nesikeičiant šiai situacijai, dirvožemis neišvengiamai bus alinamas, mažės jo natūralus derlingumas, o kartu ir gaunami žemės ūkio augalų derliai. Norint išauginti tuos pačius derlius reiks didinti sąnaudas trąšoms ir pesticidams. Taigi, situacija dabar ir yra būtent tokia...
- Kas labiausiai kenkia dirvožemiui ir kaip įmanoma neatsisakant ūkininkavimo mažinti neigiamą poveikį?
- Labiausiai dirvožemiui kenkia vartotojiškas požiūris ir beatodairiškas pelno siekimas, dažnai menkai tesiskaitant tiek su paties dirvožemio galimybėmis, tiek ir su gaunamos produkcijos kokybe ar vartotoju. Siekiant mažinti neigiamą poveikį dirvožemiui, visų pirma reiktų suvokti, kad dirvožemių natūralioms savybėms, jų potencialui dėl gamtinių sąlygų ypatumų yra būdingi regioniniai netolygumai. Pagal tai reiktų reguliuoti ne tik jų naudojimo pobūdį (skirti žemės ar miškų ūkiui, palikti ekosistemų reikmėms, t.y. natūralių gamtinių buveinių vystymuisi), bet ir intensyvumą.
Visiškai realu yra išlaikyti dabartinį žemės ūkio produkcijos gamybos lygį ir maksimaliai sumažinti jo biodegradaciją. Tik tam reiktų suvokti, kad dirvožemis yra vertybė ir jį alinant ūkininko pajamos ateityje tik mažėtų. Aišku, būtų naivu tikėtis, jog atsisakysime intensyvaus chemizuoto žemės ūkio ir tuo pačiu patenkinsime visuomenės poreikius ne tik prasimaitinti, bet dar ir iš to uždirbti bei užtikrinti savo šeimų deramą pragyvenimo lygį. Klausimas turėtų būti keliamas ne kaip atsisakyti ar uždrausti, o kaip sureguliuoti santykius taip, jog būtų patenkinami ir visuomenės poreikiai, ir išsaugoma dirvožemio kokybė. Taigi, kur galima – reikia leisti intensyvų chemizuotą ūkį, o kur ne - propaguoti ekologinį.
Šiuo metu yra siūlymų dirvožemio organinės medžiagos pagausinimui naudoti valymo įrenginių nuotekų dumblą. Tačiau tokiu būdu dirvožemį galime labai stipriai užteršti sunkiaisiais metalais ir kitomis kenksmingomis medžiagomis. Tai būtų ilgalaikis procesas, kuris būtų negrįžtamas. Tai susiję tik su intensyviu ūkininkavimu, nes ekologiniame tai griežtai draudžiama daryti.
- Kurie Lietuvos regionai pasižymi geriausiu, derlingiausiu dirvožemiu ir kas tai lemia?
- Derlingiausiais dirvožemiais ir tuo pačiu geriausiomis galimybėmis derlingumą išlaikyti pasižymi Vidurio Lietuvos žemumų regionas. Tai nulėmė Lietuvos paviršiaus formavimosi ypatumai, nes būtent čia yra jauniausia Lietuvos paviršiaus dalis, todėl mažiausiai paveikta išplovimo bei kitų dirvožemio derlingumą mažinančių procesų.
Be to, šis paviršius susiformavęs iš ledyninių dugninio moreninio priemolio darinių, taigi, labai palankių derlingiems dirvožemiams formuotis.
- Viešoje erdvėje daug kalbama apie augalų genetines modifikacijas. Jeigu GMO Lietuvoje būtų įteisintas, ar tai turėtų kokios nors įtakos dirvožemio pokyčiams?
- Kiek man žinoma, nėra tyrinėtas santykis tarp GMO ir jo poveikio dirvožemiui, tačiau viena iš dirvožemio funkcijų yra savyje kaupti aplinkos genetinę medžiagą, taigi, negalime atmesti prielaidos, kad GMO gali turėti įtakos dirvožemio organinės medžiagos pokyčiams.
- Dar vienas visuomenei aktualus klausimas – pluoštinių kanapių įteisinimas. Sakoma, kad ši kultūra labai tinkama sėjomainai ir ne taip alina dirvožemį. Ar teisingos tokios kalbos?
- Norint išauginti gerus sėjomaininių kanapių derlius būtina gausiai tręšti azotu, fosforu ir kitais elementais. Nemanau, kad jas pultų augint masiškai ir jos taptų sėjomaininiu augalu Lietuvos žemės ūkyje. Jos auginimui reikia daug maisto medžiagų, kurių šaltinis bus trąšos ir dirvožemis. Todėl kažin, ar jų auginimas nealins dirvožemio. Norint, kad dirvožemis nebūtų alinamas reiktų parinkti jų auginimui atitinkamas sėjomainas.
- Lietuvoje pamažu plinta gamtinės žemdirbystės idėjos. Ar, jūsų nuomone, tokia ūkininkavimo forma padėtų išsaugoti dirvožemį?
- Gamtinė žemdirbystė nieko bendro neturi su ekologiniu ūkininkavimu. Gamtinėje žemdirbystėje nedirbama dirva, o augalai sodinami ar sėjami ant dirvos paviršiaus, uždengiant šiaudais ar kitomis medžiagomis.
Tai labai specifinis žemės ūkio augalų auginimo būdas, kurį propaguoja kai kurie žmonės. Yra atskiros bendruomenės ar pavieniai asmenys, kurie tokiu būdu išaugina maistui augalus. Kiekvienas turi teisę pasirinkti būdą, kaip sau maistui išauginti daržoves, bulves ar pan.
Tokiu būdu ūkininkaujant dirvožemis bus mažiau alinamas, bet gamtinės žemdirbystės atstovai teigia, kad dirvožemio derlingumas nuo to tik didės. Su tuo nenoriu sutikti, nes jie nelabai supranta procesų, vykstančių dirvožemyje. Nemanau, kad gamtinė žemdirbystė užimtų bent kiek didesnius plotus Lietuvoje ir galėtų spręsti dirvožemio derlingumo ar kokybės klausimus didesniu, nei pavienių nedidelių ūkių lygmeniu.
- Jūsų pasiūlymai ir idėjos, kaip galima būtų padėti dirvožemiui, nenualinti jo tiek, kad ateities kartos negyventų ant plikų laukų.
- Visų pirma, turėtų būti kalbama apie apgalvotą visuomenės poreikių ribojimą, t.y. turėtų būti orientuojamasi į žemės ūkio produkcijos gamybą savo poreikiams tenkinti. Antra, turėtų būti griežtinami žemės ūkio produkcijos kokybės standartai, labiau kontroliuojant žemės ūkio intensyvumą bei reguliuojant dirvožemių tręšimo normas bei formas.
Trečia – turi būti aiškiai suvokiami dirvožemyje vykstantys natūralūs procesai ir tai, jog mes nepajėgūs jų sustabdyti. Galime tik apgalvotai juos kontroliuoti, gal kiek sulėtinti. Ketvirta – gamtonaudos prioritetų pakeitimas iš ekonominių į ekologinius, juos maksimaliai derinant ir taip užtikrinant ne tik dirvožemio naudojimo socialinį teisingumą, tačiau ir ekologizuotos veiklos ekonominį rentabilumą.
- Ačiū už pokalbį.