Kiekvienas stebime pirmuosius į gimtuosius namus parskridusius paukščius. Su susidomėjimu grožimės gervių, žąsų, ančių pulkais, pempėmis bei kitais smulkiaisiais paukščiais, o kur dar mūsų nacionalinio paukščio gandro sugrįžimas ir jo skleidžiami garsai. Tai yra patys gražiausi pavasario įspūdžiai.
Tačiau neretai pastebime tolumoje rūkstančius dūmus, kylančius nuo deginamos pernykštės sausos žolės, nendrių, laukininkystės ir daržininkystės atliekų. Retas kuris susimąsto ir įvertina gamtai daromą žalą, retas kuris paskaičiuoja kiek šiuose gaisruose žūsta taip lauktų paukščių, jų kiaušinių, įvairių smulkių žinduolių. Juk pasitaiko ir tokių atvejų, kurių metu sudega žmogaus visas turtas ar pats žmogus užtrokšta dūmuose.
Žolėje gausu gyvybės
Laukuose, prie žolės kupstų, po krūmais esančiuose guoliuose glaudžiasi kiškiukai – kovą gimusiems pirmosios vados jaunikliams tenka daugiausia išbandymų. Šie žvėreliai pilkšvai rusvi, derantys prie aplinkos, todėl juos sunku pamatyti. Be to, jie neskleidžia jokio kvapo, jų neužuodžia plėšrūnai: lapės, mangutai, benamiai šunys ar katės.
Iš savo žiemojimo vietų urveliuose, po kelmais pasirodys ir pievinės varlės – mes dažnai net neįsivaizduojame, kad jos neršti keliauja tada, kai naktimis būna dar šaltoka, ir tik dienomis atitirpsta balokšnių ledas. Varlių kelionė į neršto vietas trunka ilgai ir būna labai pavojinga – jos gali pakliūti gandrui, suopiui, krankliui, ežiui...
Tokiu metu didžiosios antys jau padeda pirmuosius kiaušinius – pradžioje dar nebūna jokio lizdo, o kiaušinius, nors tinkančius prie pavasario aplinkos, lengvai pastebi varniniai paukščiai, nendrinės lingės. Suradę kiaušinius ežiai dantimis pralaužia jų lukštą ir mėgaujasi šviežiu maistu. Žinoma, tik dalis pirmųjų dėčių žūsta, kitos sėkmingai išperimos.
Žolėje slepiasi ir dešimtys tūkstančių vabzdžių. Vieni jų naudingi patiems ūkininkams, nes sunaikina kitus parazitus, kiti gal ir žalingi, bet yra pirminis maisto šaltinis daugeliui paukščių ir kitų gyvūnų rūšių.
Visiems žolėje gyvenantiems gyviams, deginant žolę, iškyla mirtinas pavojus. Tad neatsakingas poelgis gali nusinešti milijonus gyvybių.
Naudos maža
Pasak ekologo Rimanto Kažukausko, neretai žmonės mano, kad žolės deginimas pagerina dirvožemį, jį atnaujina ir patręšia. Tai esą gera priemonė kovoti su piktžolėmis ir kenkėjais. Tačiau jau prieš daugelį metų mokslininkai įrodė, kad toks būdas nėra naudingas, nes daugumos piktžolių šaknys yra gana giliai ir po deginimo išlieka, piktžolės neretai atauga dar vešlesnės, nes sumažėja augalų rūšių, su kuriomis jos konkuruoja. Laukai ir ganyklos po išdeginimo sužaliuoja, bet pasikeičia dirvožemio struktūra, dirva nuskursta.
Net ir vienkartinis išdeginimas sumažina dirvos derlingumą 5–8 procentais. Mokslininkai tvirtina, kad po tokio žemės „pagerinimo“ reikia keleto metų, kad ji būtų tokia pat derlinga, kaip prieš gaisrą. Gaisro metu dirvos paviršiuje padidėjusi temperatūra pakenkia gyvūnams, sunaikinamas dirvožemio humusas (puvenos). Tokiai dirvai reikia daugiau trąšų, ji sunkiau įdirbama, tampa neatspari erozijai ir sausroms.
Kaltas apsileidimas
Su žemės ūkiu nieko bendra neturintiems asmenims neretai kyla mintis, kad tą pernykštę žolę kiekvieną pavasarį tikriausiai degina chuliganiškai besielgiantys paaugliai. Tačiau tiesa yra kitokia: pernykšte augalija padengtus laukus padega tingūs ar labai taupūs ūkininkai. Mat pievas reikia kasmet šienauti. Be to, ne po vieną kartą.
„Tokie gaisrai, savaime suprantama, neigiamai atsiliepia augmenijai ir gyvūnijai. Kai kurie žemės savininkai galvoja, kad kai jie nudegina žolę, po to ji greičiau sužaliuoja, nes jai nereikia dygti pro pernykštę nudžiuvusią žolę. Taip, greičiau, tuomet jie anksčiau išvaro ganytis gyvulius, tikėdamiesi sutaupyti pašaro. Tačiau tokia žolė yra beveik bevertė – joje beveik nėra maistingųjų medžiagų“, - GRYNAS.lt pasakojo Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus vedėjas Gediminas Markauskas.
Jis svarstė, kad toks žmonių elgesys galbūt atkeliavo iš Lenkijos – šioje šalyje kai kuriose vaivadijose toks būdas tvarkyti žemę iki šiol leidžiamas. „Tačiau iš tikrųjų tai nėra kažkoks savitas tvarkymosi būdas, tai tiesiog apsileidimas – tingiu susitvarkyti, nusišienauti, geriau padegiau ir man gražu“, - ironizavo jis.
Žūva ir žmonės
2010 m. dėl žolės deginimo išdegė apie 6 tūkst. hektarų žemės plotų, žuvo vienas žmogus (deginęs pernykštę žolę aplink savo namus). Ugnis sunaikino 9 statinius, o 16 pastatų ugniagesiai gelbėtojai spėjo užgesinti. Ypač išsiskiria Vilniaus apskritis: jos laukuose liepsnojo trečdalis visos pernykštės žolės.
2009 m. būta dar blogiau: sudegė trys lydiminės žemdirbystės šalininkai, 17 statinių. 71 pastatą spėta išgelbėti. Tačiau tikra mūsų šalies nacionaline nelaime pavasarinės žolės deginimas virto 2006-aisiais: išdegė net 36,5 tūkst. hektarų žemės naudmenų, žuvo 12 asmenų, dar 9 gerokai apdegė, buvo sunaikinti 109 statiniai. 205 pastatus spėta išgelbėti.
Tad gal ramiai pamąstykime ir įvertinkime ar verta aukoti laukinius paukščius, gyvūnus, savo ar kaimyno turtą, o juo labiau žmogaus gyvybę.
Atsakomybė
GRYNAS.lt primena: ne tik už žolės deginimą numatoma administracinė atsakomybė:
sausos žolės, nendrių, šiaudų, laukininkystės ir daržininkystės atliekų deginimas užtraukia baudą piliečiams nuo 100 Lt iki 800 Lt, pareigūnams nuo 200 Lt iki 1000 Lt;
ražienų, taip pat nenupjautų ir nesugrėbtų (nesurinktų) žolių, nendrių, javų ir kitų žemės ūkio kultūrų deginimas užtraukia baudą piliečiams nuo 200 Lt šimtų iki 1000 Lt, pareigūnams 400 Lt - 1200 Lt;
žemės savininkų, naudotojų ir valdytojų nesiėmimas priešgaisrinės apsaugos priemonių, pastebėjus savo žemėje žolės, ražienų ar nesugrėbtų (nesurinktų) šiaudų gaisrą, užtraukia baudą nuo 100 Lt iki 600 Lt;durpynų ir durpingų pievų deginimas užtraukia baudą nuo 300 Lt iki 800 Lt;
nepranešimas priešgaisrinėms tarnyboms apie degančius durpynus užtraukia baudą nuo 200 Lt iki 400 Lt.Kartu su administracine bauda skaičiuojama ir gamtai padaryta žala – 1 aras išdegintos žolės įvertinamas 49 Lt.
Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba kviečia piliečius imtis atitinkamų veiksmų gaisrų prevencijai užtikrinti:
nedeginti nenupjautos žolės ir ražienų – liepsnos gali persimesti į miškus, gyventojų sodybas, o tokių gaisrų pasekmės dažnai būna neprognozuojamos ir skaudžios;
atsargiai elgtis su ugnimi: nemėtyti degančių degtukų ir neužgesintų nuorūkų;
rudenį nušienauti žolę, pasirūpinti, kad 10 – 30 metrų atstumu aplink Jūsų namą aplinka būtų tvarkinga - taip apsaugosite savo namus nuo žolės ar miško gaisro;
augalinės kilmės atliekas deginkite tik sugrėbtas (surinktas) į krūvas ir ne arčiau kaip 30 metrų nuo pastatų. Tačiau atminkite, jog pats aplinkai draugiškiausias šių atliekų tvarkymo būdas – kompostavimas;
laužą kurti tik tam paruoštuose vietose, prieš kuriant laužą pagalvoti, ar bus saugu. Nekurti laužo, kai pučia stiprus vėjas. Baigus kūrenti - užpilti žarijas vandeniu;
tėveliai, priminkite savo vaikams, kad už žaidimą ugnimi, gaisro sukėlimą Jums gresia piniginės baudos;
pamačius degančią žolę, nepraeiti pro šalį – mažą gaisrą bandyti gesinti patiems ir kviesti ugniagesius tel. 112;