Kuo greičiau į saulę
Pavasarį pirmieji savo žiedus išskleidžiantys augalai vadinami efemerais (iš gr. ephemeros „vienai dienai“: ephiêmi „siųsti, uždėti“, hēméra „diena“), vok. ephemer – „trumpalaikis, praeinantis“). Tokie augalai paplitę visame pasaulyje. Šių vienmečių augalų gyvavimo trukmė itin trumpa: per itin trumpą vegetacinį laikotarpį jie turi pražysti ir subrandinti vaisius (sėklas). Po to jie apmiršta.
Daugiausia efemerų rūšių auga smiltynuose, stepėse ir dykumose. Savo tėvynėje jie žydi ir auga, kol yra pakankamai kritulių ir drėgmės. Po to, sukaupę maisto atsargas svogūnuose, gumbasvogūniuose ar kituose „sandėliuose“, išbarstę sėklas, jie nuo karščių slepiasi po žeme. O štai mūsų klimatinėje zonoje efemerų natūraliai, be žmogaus įsikišimo auga gerokai mažiau rūšių. Tačiau nemažai jų atkeliavę į mūsų darželius iš kitų vietovių: tai eritroniai, scylės, žydrės, sniegžydrės, eleborai (čėrai), erančiai ir dar daug kitų akis ir širdį džiuginančių žiedų.
Efemerai stengiasi kuo greičiau iškelti savo žiedus ir žiedynus į saulę, kol dar nesužaliavę aplinkiniai žoliniai augalai, medžiai ir krūmai. Brangi kiekviena minutė, todėl dalis pavasarinių žiedų pradeda žydėti net neišskleidę savo lapų, juos išaugina vėliau, jau augalams žydint arba net peržydėjus (puikus to pavyzdys – ankstyvasis šalpusnis, plačialapis ir pilkalapis šaukščiai). Dar kiti žydėjimo metu turi senuosius, pernykščius peržiemojusius lapus, o po žydėjimo arba jo metu augina naujus lapus (visų gerai žinoma triskiautė žibuoklė).
Į mišką žibuoklių
Beje, kalbant apie žinutes: visi prisimena pasaką, apie našlaitę, išėjusią viduržiemį žibuoklių. Dabar gi į miškus ieškodami gležnų mėlynų žiedelių visi traukia kovo-balandžio mėnesiais, ginami ne pamotės grasinimų, o noro rasti pirmuosius pavasario pranašus. Lapuočių ir mišriuose miškuose, taip pat ne per daug tamsiuose eglynuose triskiautės žibuoklės (Hepatica nobilis) pakloja dailius mėlynus kilimėlius, kartais pasitaiko žydinčių baltais ar net raudonais žiedais. Šioms bebaigiant savo pasirodymą, jas keičia baltažiedės (Anemone nemorosa) ir geltonžiedės (Anemone ranunculoides) plukės.
Beje, žibuoklės ir plukės nėra reti mūsų krašto augalai, juos galima skinti. Tačiau specialistai rekomenduoja neišskinti viso jų kero, o leisti žiedeliams pasisėti, tada kitąmet vėl galėsite jais džiaugtis. Itin atidžiai reikėtų skinti plukes – negiliai po miško paklote pasislėpę plonyčiai jų šakniastiebiai lengvai išsirauna, tad augalai net ir netyčia išraunami bei sunaikinami.
Liūdni pavasario pokštai
Kai žiema gili, daug sniego, stiprus įšalas, tai ir pavasaris sunkiau skinasi kelią. Tad kada pasirodys pirmieji pavasario žiedai, labai priklauso nuo aplinkos temperatūros ir augimo vietos. Saulės atokaitoje, pietinėje namo ar šlaito pusėje visi augalai pražysta daug greičiau.
Pasak VDU Botanikos sodo botaninių kolekcijų vyr. kuratorės Ritos Maršelienės, blogai, kai artėjant pavasariui užklumpa stiprus atlydys ir temperatūra šokteli gerokai aukščiau nulio. Kai kuriems, ypač ne mūsų krašto augalams, tai gali labai pakenkti. Atšilus jie jau pradeda augti, ruoštis žydėjimui ir staiga dantis vėl parodo žiema. Taip kartais nušąla forsitijų (Forsythia) žiedpumpuriai. Sugrįžus šalčiams, jie pakanda ir lazdynų žiedus: tikėtina, kad tuomet gero riešutų derliaus jau nebesulauksime. Gali pašalti jau paaugusių tulpių lapai, žiedai, prie žemės esantis žiedstiebis. Tokie augalai silpsta, tampa neatsparūs ligoms, vystosi grybinės ligos, pūna lapai ir stiebai. Tada ir svogūnėliai užauga menki. Tiesa, kai kurie kiti augalai šalčio nebijo, pavyzdžiui, krokai tuomet nusvyra ir priglunda prie žemės. Atšilus, jie vėl žydi.
Beje, pastebima tendencija, kad šiltėjant klimatui ir ankstyvėjant pavasariui kai kurie augalai pražysta net ir visu mėnesiu anksčiau.
Pasidairykime po laukus, pievas, miškus, sodybas
R. Maršelienė pasakoja, kad Lietuvos laukuose ir miškuose jau skleidžiasi pirmieji žiedai, tačiau jie mažulyčiai ir dažnam dar nepastebimi. Gražiais žirginėliais tįsta jau iš rudens išaugę lazdynų (Corylus) ir alksnių (Alnus) vyriškieji žiedai. Moteriškieji gi – visai mažyčiai, matomi tik iš arčiau pažiūrėjus. Juos besivydamas geltonus žiedus kelia šalpusnis (Tussilago farfara) (beje, dar visai neseniai rinkome jo žiedus gydomosioms arbatoms). Dabar šiame augale surastos žmogaus organizmui kenksmingos medžiagos ir jį vartoti patariama kuo mažiau. Rožinę kekę žiedelių kelia ir plačialapis šaukštis (Petasites hybridus). Kiek vėliau šlaituose sumėlynuoja triskiautės žibuoklės (Hepatica nobilis).
Sodybose dar gana retas, tačiau itin ankstyvas, kartais net vasario mėnesį pražysta švelnusis hamamelis (Hamamelis mollis), kiek vėliau forsitijos (Forsythia) ir geltonžiedė sedula (Cornus mas).
Žmonių puoselėjamuose darželiuose taip pat pražysta gana daug ankstyvųjų gėlių. Pačios pirmosios, tiesiog tuoj iš po sniego pasirodo baltosios snieguolės (Galanthus nivalis). Kol kas dar mažai žinomos kitos snieguolių rūšys ir veislės. Jos skiriasi žiedų dydžiu, dėmelių raštais. Lietuvoje kolekcininkai augina graikinę (Galanthus elwesii), kaukazinę (G. alpinus), plačialapę (G. platyphyllus) ir kitas snieguoles.
Kartu pražysta ir eleborai (Helleborus) bei erančiai (Eranthis). O iškart po jų – krokai (Crocus). Šių dekoratyvių augalų priskaičiuojama labai daug rūšių ir veislių. Jos skiriasi spalva, žiedo dydžiu, priežiūros ypatumais, dauginimosi intensyvumu. Ypač skiriasi žydėjimo laiku: vieni žydi pavasarį, kiti – rudenį.
Beveik kartu pražysta scylės. Ankstyviausia – Scilla mischtschenkoana, vėliau – dvilapė (Scilla bifolia), sibirinė (Scilla siberica) scylės. Eritroniai (Erythronium) – nuostabūs ne tik žiedais, bet ir raštuotais lapais. Įspūdingai atrodo tinkliniai vilkdalgiai (Iris reticulata). O štai tikroji žydrė (Pseudomuscari azureum) – smulkutė, žemaūgė, retai sutinkama darželiuose, žydi šiek tiek vėliau už snieguoles.
Greitai pražysta ir puškinijos (Puschkinia), sniegžydrės (Chionodoxa), ankstyvosios tulpės, narcizai (Narcissus), hiacintai (Hyacinthus), margutės (Fritillaria), rūteniai (Corydalis), kaukazinės plukės (Anemone caucasica), raktažolės (Primula), rytinės laumenės (Doronicum orientale).
Taigi, pavasaris ateina pasipuošęs visu žiedynu.
VDU Botanikos sodo specialistai mielai sutiko parodyti savo „valdas“, kuriose jau skleidžiasi ar dar tik ruošiasi skleistis pirmieji šio pavasario žiedai.
1. Daūrinis rododendras (Rhododendron dauricum). Išsiskleidusių žiedų dar nėra, bet iš pumpuro atrodo, kad jie skleisis jau netrukus. Šie rododendrai šalčių nebijo: jų tėvynė – Rytų Sibiras, šiaurinė Kinijos dalis, Mongolija.
2. Pavasarinis erantis (Eranthis hyemalis). Šie augalai VDU Botanikos sode pražysta vieni pirmųjų. Šiuo metu jų žydėjimas jau baigiasi, žiedai jau patamsėję, praradę ryškią geltoną spalvą.
3. Krokas (Crocus sp.). Šių augalų gimtinė – Pietų Europa, Mažoji ir Vidurinė Azija. VDU Botanikos sode daugybė krokų žydi tvenkinio saloje, įdomesnių veislių galima rasti šalia dar žydėti besiruošiančių hiacintų.
4. Baltoji snieguolė (Galanthus nivalis). Botanikos sode jos gausiai žydi prie vieno iš seniausių Lietuvoje ginkmedžių. Jų gimtinė – pietinė Europos dalis.
5. Kaukazinis eleboras (Helleborus caucasicus). Pasak VDU Botanikos sodo specialistų, iš visų jų puoselėjamų eleborų būtent šie dabar atrodo gražiausiai. Juos galima rasti vaistingųjų augalų ekspozicijoje.
6. Tinklinis vilkdalgis (Iris reticulata). Tai – daugeliui sodo lankytojų nematytos, ypač ankstyvos gėlės. Tinkliniai vilkdalgiai neaukšti, iki 20 centimetrų, žiedai ryškios mėlynos ar violetinės spalvos, ypač grakščios formos, žydi neilgai.
7. Scylė (Scilla mischtschenkoana). Šių gėlių plotelis nedidelis, bet gausūs dailūs, lyg porcelianiniai žiedai net švyti, dažnam šios gėlės nematytos ir tikrai įdomios.
8. Sibirinė scylė (Scilla sibirica). Šios scylės pražysta truputį vėliau, bet jų VDU Botanikos sode prie katalpų ir ginkmedžio tiek daug, kad žydėjimo metu vejos atrodo lyg mėlynas kilimas!
9. Daugiametė saulutė (Bellis perennis). Nemažai jų kuklių žiedelių jau skleidžiasi vejose. Tai jau šimtmečiais Lietuvoje auginamas augalas, neretai sulaukėjęs auga parkuose, pievose.
10. Tikroji metasekvoja (Metasequoia glyptostroboides). Šis retas iš Kinijos kilęs medis, būdamas 60 metų amžiaus, pirmą kartą Lietuvoje suformavo vyriškus ir moteriškus strobilus. Tai – šio pavasario sensacija, kuria be galo džiaugiasi VDU Botanikos sodo darbuotojai.
11. Paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum). Labai nuodingas augalas! Jo ankstyvų žiedų galima rasti mišriuose lapuočių miškuose, jis mėgsta kalkingą dirvožemį. VDU Botanikos sode žalčialunkis jau žydi medelyne.
12. Turkinis lazdynas (Corylus colurna). Šis dailus medis pasitinka mūsų lankytojus prie pat Botanikos sodo įėjimo, pasipuošęs ir pernykštėmis neįprastos formos dailiomis riešutų kekėmis ir ilgais nusvirusiais gelsvais žirginiais.
13. Pavasarinė erika (Erica carnea). Jų mūsų sode yra įvairių veislių ir spalvų, šiuo metu žiedai ypač puošnūs.
14. Ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara). Jų saulės geltonumo žiedynai ant rausvais lapeliais apaugusių stiebelių išsiskleidė vos nutirpus sniegui. Lapus jie išleis jau peržydėję. Mūsų sode jų galima rasti tvenkinių pakrantėse.
15. Tamsioji plautė (Pulmonaria obscura). Žydėjimo metu jos žiedų spalva kinta nuo raudonos iki melsvai violetinės! Šiuo metu pietiniuose Nemuno šlaituose netoli mūsų sodo jų žiedai ypač gražūs.
16. Paprastoji vištapienė (Gagea lutea). Augaliukas nedidelis, žiedai ypač grakščios formos. Jau žydi upelių pakrantėse, lapuočių miškuose.
17. Paprastasis rūtenis (Corydalis solida). Vainikėlis rausvai violetinis, nektaras telkiasi pentine. Jau žydi pietiniuose Nemuno šlaituose, visai šalia VDU Botanikos sodo.
18. Geltonžiedė plukė (Anemone ranunculoides). Jų žiedeliai šlaituose jau išsiskleidę tik labiausiai įšildytose vietose. Gražų foną geltonam žiedui sudaro tamsiai žali lapai dantytais kraštais.
19. Pavasarinis švitriešis (Ficaria verna). Aukso geltonumo žvilgantys žiedlapiai, prie pagrindo pridengti žvynelių. Jau skleidžiasi drėgnose lazdynų pakrūmėse.
20. Triskiautė žibuoklė (Hepatica nobilis). Lapuočių miškuose šiuo metu pats jų žydėjimas. Gerą foną mėlyniems žiedams sudaro pernykščiai po sniegu peržiemoję triskiaučiai lapai.