Šviežią sulą reikėtų išgerti per 2-3 dienas, nes ji greitai rūgsta. Raugintą ar pakaitintą ir užkonservuotą sulą galima vartoti keletą mėnesių.
Nepatariama sulos tekinti iš medžių augančių pakelėse ar palaukėse, kurios tręšiamos įvairiais chemikalais. Mat iš žemės į sulą gali patekti sunkiųjų metalų, pesticidų ar trąšų.
Svarbu, kad leidžiant sulą būtų naudojami švarūs įrankiai ir indai. Į rankiniu grąžtu medyje išgręžtą skylę rekomenduojama įstatyti medinį latakėlį, o sulą leisti į švarų stiklinį indą, nes taip geriau išsaugomas gėrimo skonis ir naudingosios medžiagos. Reikėtų pasirūpinti, kad į indą varvančią sulą nepatektų įvairių vabzdžių ir neprilytų. Tad indą būtina uždengti.
VMVT atkreipia dėmesį, kad maistui vartoti tinkama sula yra balzgana, gali būti kiek gelsva, drumsta, ką tik ištekinta – beveik be kvapo. Beržų sulos skonis primena vandenį, o iš klevų surinkta sula yra labiau salstelėjusio skonio.
Leidžiantieji sulą privalo laikytis Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos, pagal kurią tekinti sulą galima iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po penkerių metų ir ne plonesnių kaip 20 cm skersmens.
Jeigu medžiai bus nukirsti ne vėliau kaip po metų, sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių medžių. Skylės sulai leisti gręžiamos iš šiaurinės pusės ne aukščiau kaip per metrą nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi būti didesnis kaip 2 cm, o jų gylis kamienuose – 3 cm.
Kai sula baigia tekėti, medžio žaizdą būtina užtepti tirštu sodo tepalu ir užkimšti mediniu kaiščiu, kad į medį nepatektų parazitinių grybų ar bakterijų ir jis nepradėtų pūti.
GRYNAS.lt primena, kad sula - tai puikiai atgaivinantis ir sveikas gėrimas. Manoma, kad jame yra
nemažai obuolių ir kitų organinių rūgščių, taip pat kalio, kalcio,
magnio, geležies, taninų. Vis dėlto, moksliniai tyrimai nepatvirtina,
kad sula turėtų gydomųjų savybių. Didžiausia šio gėrimo nauda, kad labai
gerai numalšina troškulį.