Pasak Edmundo Greimo, LGF direktoriaus, žuvies pagaunama daugiau nei jos spėja užaugti – vyksta nuolatinis išteklių pereikvojimas.
Pastaruoju metu net 88 proc. Europos komercinių žuvų rūšių yra išgaudomos viršijant maksimalų tausią žvejybą užtikrinantį sugaunamos žuvies kiekį. Beveik trečdalis žuvų rūšių išgaudytos tokiu mastu, jog vargu ar ištekliai kada nors atsikurs – net visiškai nutraukus žvejybą.
LGF paruoštas ir atnaujintas gidas „Nyksta žuvys“, kurį rasite internete adresu nykstazuvys.lt, rekomenduoja atsisakyti ungurio, menkės, oto, jūros ešerio, daugumos rūšių tuno, tropinių krevečių. Pasidomėti vertėtų ir apie tokias žuvis, kaip jūros lydeka, Aliaskinė rudagalvė menkė, skumbrė, šiaurinės krevetės.
Taigi, ką svarbu žinoti, perkant žuvį ir jūros gėrybės? Pirmiausia, pasidomėkite, kur šios buvo sugautos ar užaugintos. Klausimai gali paskatinti verslininkus pardavimui ieškoti gausesnių ir atsakingai gaudomų rūšių. Nepirkite į Raudonąją knygą įtrauktų, taip pat giliai gyvenančių žuvų rūšių kaip, sakykime, jūros ešerio.
Šios žuvys auga lėtai, tad jų ištekliai yra itin jautrūs pergaudymui, o jų žvejyba menkai reguliuojama. Geriau rinktis didesnes žuvis, nes, jei perkate jauną, mažo dydžio žuvį, didelė tikimybė, kad ji nebus nė karto išneršusi. Rekomenduojama ieškoti vietinių gausių žuvų rūšių, pavyzdžiui: karpių, Baltijos šprotų ir kitų. Taip paremsite vietos verslą, o ir žuvis greičiausiai bus šviežesnė ir kokybiškesnė.
„Labai svarbu suprasti, jog rinktis žuvį atsakingai – nereiškia jos visiškai atsisakyti. Tai reiškia rinktis ją sąmoningai. Žinoti, kurias žuvų rūšis ir kuriose vietose sugautas galima valgyti, o kurių verčiau atsisakyti. Mūsų paruoštas ir atnaujintas gidas „Nyksta žuvys“ leidžia vartotojams sužinoti naujausią informaciją apie daugelį Lietuvoje parduodamų populiarių žuvų rūšių ir tikimės, padeda formuoti žuvų pasirinkimo ir vartojimo įpročius“, – pasakoja LGF ekspertas Robertas Staponkus.
Čia žuvys suskirstytos į tris kategorijas: „Valgyk“, „Pagalvok“ ir „Atsisakyk“. Kategorijoms žuvys priskiriamos pagal jų išteklių gausumą ir intensyvios žvejybos keliamą grėsmę. Pasak R. Staponkaus, šįkart įvertinta gerokai daugiau vietovių nei iki šiol. Apibendrinant galima teigti, kad žuvų, kurių būklė buvo prasta, tokia ir išliko. Kitų, dažniausiai mūsų rinkoje sutinkamų rūšių, rekomendacijos nesikeitė arba griežtėjo.
Ekspertai išskiria ir tokias žuvų rūšis, kurioms negresia išnykimas – tai nedidelės trumpos generacijos žuvys, tokios kaip stinta, šprotai, silkė, ančiuviai. Taip pat žuvys iš tokių regionų kaip Aliaska, Naujoji Zelandija, kur ištekliai yra pavyzdingai valdomi ir joms negresia pergaudymas.
Kadangi žvejyba būna labai įvairi ir vykdoma skirtinguose regionuose, atskirti tvarios žuvininkystės produktus gana sudėtinga. Viena iš išeičių – pasirinkti konkrečius tvarius žuvies ar jūros gėrybių produktus kasdieniam vartojimui ir kasmet patikrinti, ar jų rekomendacijos nepasikeitė.
Siekiant išsaugoti žuvies ir jūros gėrybių išteklius, didelė atsakomybė tenka būtent vartotojams. Rinkdamiesi žuvį mes lemiame kur kas daugiau nei vakarienės meniu – taip formuojame pasaulines žvejybos tendencijas.