Paprastoji vandens lelija (lot. Nymphaea alba, angl. European White Waterlily, vok. Weiße Seerose) yra lūgninių (Nymphaeaceae) šeimos, vandens lelijų (Nymphaea) genties augalas. Nuo 1962 m. įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą.
Paplitimas. Auga Europoje ir Mažojoje Azijoje. Lietuvoje aptinkama visoje teritorijoje, bet natūralioje aplinkoje yra gana reta. Panaši į tvenkinių savininkų pamėgtą hibridą Nymphaea x borealis.
Daugiausia lelijų radaviečių yra aukštumų ežerynuose. Paplitimas nepakankamai ištirtas ir aiškus, nes skaičiavimams labai trukdo panašumas į minėtą hibridą. Esamose radavietėse populiacijos dažniausiai negausios, didelių sąžalynų nesudaro. Radavietės nėra reguliariai tikrinamos, todėl jų dabartinė būklė – neaiški.
Biologija ir ekologija. Paprastosios vandens lelijos – daugiamečiai, šakniastiebiai vandens augalai su povandeniniais ir plūduriuojančiais lapais. Žiedai dvilyčiai, balti, su beveik plokščia purka. Žydi birželio – rugpjūčio mėnesiais. Dauginasi vegetatyviniu būdu ir sėklomis, kurios bręsta po vandeniu ąsotėlio formos vaisiuje. Sėklos išbūna daigios net kelerius metus, net ir užšalus vandens telkiniui iki dugno. Sėklas išplatina srovė ir paukščiai.
Auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse: ežeruose, kūdrose, senvagėse, upėse, kanaluose. Dažniausiai lelijos auga 1 – 2 m gylumoje, tačiau gali augti ir sekliau ar net 4 metrų gylyje.
Mažesniuose užželenčiuose ežeruose sudaro vandens lelijų juostą kartu su kitais plūdurlapiais augalais: lūgnemis, lelijomis, plūdėmis. Pelkiniuose ežeruose dažnai auga kartu su kiminais (Sphagnum cuspidatum).
Grėsmės ir apsauga. Paprastosioms vandens lelijoms labiausiai kenkia vandens tarša. Dažnai su vasarnamiais įsigiję nedidelius vandens telkinius, žmonės imasi valyti jų dugną nuo nuosėdų, dumblo. Taip yra sunaikinamos ir lelijos. Dėl žiedų grožio dažnai skinamos poilsiautojų. Taip pat augalams kenksmingas ir intensyvus poilsiavimas prie vandens telkinio.