Gyvačių poravimosi ypatumai jus paliks be žado: tokius sugebėjimus gamtoje tikrai turi retas

Daiva iš Kaišiadorių užfiksavo neįprastą gyvačių elgesį – šios rangėsi sušliaužusios į didelį gumulą. Roplių žinovas sako – nieko keisto, juk pavasaris. Jis atskleidė tikrų įdomybių apie gyvačių poravimosi įpročius. Kai kuriais jų net sunku patikėti.

Roplių žinovas Gerardas Paškevičius sako, kad nuotraukoje užfiksuoti besiporuojantys geltonskruosčiai žalčiai.

„Kovo pabaiga – balandžio pradžia yra intensyviausias jų poravimosi laikas. Jis gali trukti iki gegužės vidurio. Dažniausiai tie patys individai poruojasi 7–10 dienų – tiek laiko tokį gniutulą galima matyti“, – pasakoja jis.

Anot jo, ne patelė ieško patinėlio, o šie šliaužia link jos, kai ji išsineria ir ima skleisti feromonus.

„Patelė išsineria, palieka feromonais išteptą išnarą, kuri skleidžia stiprų kvapą. Šalia jos laikosi ir patelė, kuri taip pat intensyviai „kvepia“ ir praneša, kad yra pasiruošusi poruotis. Prie jos šliaužti gali šimtai žalčių. Vieni ją randa, kiti ne. Pačiai patelei nieko ypatingo daryti nereikia, ji atvėrusi kloaką laukia, kuris patinas ją apvaisins. Įdomu tai, kad gyvačių patinai turi hemipenį, kuris turi dvi galvutes. Toks prisitaikymas patinui leidžia iš bet kurios pusės geriau pasiekti patelės kloaką.

Dar įdomu tai, kad gyvatė gali gauti kelių patinų sėklą, bet pati kažkokiu būdu gali išfiltruoti ir pasirinkti su kuria apsivaisinti. Taip pat ji gali gyvybingą sėklą išsaugoti apie metus ir apsivaisinti kitą pavasarį, jei, pavyzdžiui, šiais metais ji nusprendžia nedėti kiaušinių. Literatūroje rašoma, kad gyvatė gali save apsivaisinti ir po metų to patino daugiau taip niekada ir nemačiusi“, – aiškina G. Paškevičius ir priduria, kad, pavyzdžiui, varanų patelės patino sėklą gali išlaikyti ir ilgiau.

Susiporavę patinėliai siekia kuo greičiau pabėgti nuo patelės. Kartais galima pastebėti patinų konkurenciją, kai jie į vienas kitą įsikabina ir tiesiasi kas pakils aukščiau į viršų. Tai dažniau pasitaiko su angimis, tikina jis.

Nuotraukoje matyti, kad kai kurių geltonskruosčių žalčių patinų dėmės galvos šonuose visai ne gelsvos kaip daugelis yra įpratęs, o baltos. Pašnekovas sako, kad tai įprasta – net tos pačios rūšies gyvatės taip pat yra skirtingos, turi savo rašto klaidas. Taip vadinamos geltonskruosčių žalčių „ausys“ gali būti geltonos, gelsvos, baltos, pilkos ar net rudos.

Jis taip pat priduria, kad patelė yra pati stambiausia. Ji pasiekia 1,5 metro ilgį ir daugiau, o patinėliai paprastai yra iki metro ilgio, dažniausiai pasiekia iki 90 cm. Patelė yra didesnė, nes turi saugiai išnešioti kiaušinius.

„Svarbu tokių gyvačių „kamuolių“ netrikdyti“, – priduria G. Paškevičius.