Retas ir saugomas
Grybas išties išskirtinis.
„Rastas žvynbaravykis. Mums visiems žinomoje baravykų vietoje Vištyčio miške. Tai vienas rečiausių grybų sutinkamų ne tik Lietuvoje. Pirmą kartą jis rastas 2000 m. Stribaičių miške. Radinį – 5 grybus – išsivežė mokslinis institutas tyrimams. 2001 m. sausio 1 dieną grybas paskelbtas saugomu ir įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Apie radinį pranešiau Lietuvos mikologų draugijai. Sūduvos kraštas itin turtingas savo gamta ir nepaliauja stebinti. Šiek tiek liūdina, jog šio grybo atsiradimo priežastis – klimato atšilimas“, – įraše socialiniame tinkle pasakojo grybautoja Ignutė Teiberienė.
Lietuvos raudonojoje knygoje rašoma, kad tikrasis žvynbaravykis yra paplitęs Europoje, o Lietuvoje labai retas. Žinoma tik viena radavietė – Platelių ežero saloje, Plungės r.
Grybas vidutinio dydžio, kepurėlė 5–15 cm skersmens, apaugusi stambiais pilkais, pilkai rudais ar net juodais žvynais. Išskirtinis kepurėlės ir koto žvynuotumas – skiriamasis grybo požymis.
Kepurėlės pakraštys su dalinio apdangalo atplaišomis. Vamzdeliai pilkai balti, senų vaisiakūnių rusvi, pažeisti rausvėja. Vamzdelių poros pilkos, plačios, kampuotos, jaunų grybų aptrauktos pilka apnaša.
Pažeistos ar paspaustos parausta, po to greit pajuosta. Kotas iš pradžių pilkas, vėliau juodai rudas, kartais juodas, kietas, su žiedu ar žiedo liekana, žemiau žiedo plaušingas, gauruotas, vienodo storumo, 8–15 cm aukščio, 1–3 cm pločio. Minkštimas pilkai baltas, perpjovus, paspaudus ar perlaužus rausvėja, vėliau pasidaro pilkas, pilkai juosvas.
Grybas yra niekuo neišsiskiriančio kvapo ir švelnaus skonio. Auga pavieniui arba mažomis grupėmis, rugpjūčio–spalio mėn. Įprastai auga labai įvairaus tipo miškuose, tačiau dažniausiai brandžiuose plačialapių ir mišriuosiuose miškuose.
Matė pirmą kartą
Anot jos, vietiniai miškai jai gerai pažįstami, tačiau tokio grybo pamatyti dar nebuvo tekę.
„Baravykų sezonas vos prasidėjo ir man aplankius jų vietas atkreipiau dėmesį į keistos išvaizdos grybą. Iš pradžių pamaniau, jog tai žvynabudė ir jau mačiau vaizduotėje kaip ja kepu ir mėgaujuosi jos puikiu skoniu. Tačiau priėjus arčiau suabejojau, ar išvis kada nors per šitiek metų savo grybavimo patirties esu ką nors panašaus mačiusi.
Paviešinusi feisbuke nuotrauką susisiekiau su mikologų draugija, nurodžiau faktus, o kitą dieną nuskubėjau atgal į vietą, kur jį radau. Jaudinausi, ar tik niekas nebus jo nuspyręs. Apėjau maždaug 30 kv. m. plotą ir jų buvo apie 20 vnt. Labai džiaugiausi. Vis dėlto toks, į gyvatės odą įlindęs grybų karaliaus giminaitis, ne kas dieną pasitaiko. Pakartotinai įsiamžinau“, – pasakoja išskirtinį grybą radusi moteris.
Grybauja nuo vaikystės
Grybus pašnekovė sako pažįstanti tikrai gerai, tad toks radinys labai nudžiugino.
„Esu kilusi iš Kauno rajono. Prieš 6 metus atsikrausčiau į Pajevonio kaimą. Kraštas garsėja savo piliakalniais ir pažintinėmis vietomis. Šalia Pajevonio yra Vištyčio miškas, vietomis itin pasižymintis baravykingomis vietomis. Aplinkiniai tikrai žino“, – sako I. Teiberienė.
Grybavimas, teigia moteris, yra jos aistra.
„Kadangi augau šalia Dubravos miškų, nuo vaikystės mėgau grybauti. Grybus parduodavome, taip užsidirbdavom skanėstams ir reikalingiems daiktams mokykloje. Tuo metu Lietuvoje buvo sunkus finansinis laikotarpis – 1989-1993 m. Norėdama kuprinės ar penalo turėjau pasistengti gerai rasti grybų ir vežti juos į turgų. Nebūdavo sunku, nes visas grybingas vietas žinojau kaip bobutė rožančių“, – juokiasi ji.
Anot I. Teiberienės, grybavimas tapo tarsi sporto varžybomis ir atrakcija visai šeimai.
„Atsikrausčius gyventi į Sūduvos kraštą pirmiausiai išnaršiau visus miškus. Žinau kur auga rudmėsės, kur kazlėkai, kur baravykai ir raudonviršiai. Tas beprotiškas hobis grybams atvedė prie keisto radinio. Vos keli žmonės iš daugybės pasakė jo pavadinimą ir patarė pranešti Lietuvos mikologų draugijai“, – sako ji apie rastą grybą.