Drėgni ir šilti Ganos atogrąžų miškai - vienas produktyviausių kakavos medžių auginimo regionų. Kakavos pupelės randamos didžiulėse, savo forma regbio kamuolį primenančiose ankštyse.
Šiuos medžius Ganos gyventojai pradėjo sodinti dar XIX amžiuje. Šie augalai ir palaiko Ganos ekonomiką.
Tačiau neseniai buvo nustatyta, jog kakavos medžiai vilioja ir kitą gausią žemdirbių grupuotę, ir šie ilgalaikėje perspektyvoje kelia kakavos produkcijai grėsmė. Didžiausia bėda ta, kad su šiais piktadariais žmoniškai nepasiderėsi. Nes jie ne žmonės, o skruzdės.
Būkime atviri – skruzdės užsiima „ūkininkavimu“ gerokai ilgiau, nei žmonės. Skruzdės augina mažus vabaliukus, priklausančius miltuotųjų skydamarinių šeimai. Tai smulkūs ir vidutiniai vabzdžiai, aptinkami dažniausiai ant sumedėjusių augalų gumbelių arba skydelių pavidalu.
Autorius Edas Yongas tikina, kad jie atrodo tarsi „medžio utėlės, apvoliotos miltuose“.
Platina pragaištingą virusą
Anksčiau vabaliukai gerdavo sultis iš įvairių atogrąžų miškų medžių. Na, bet kai šie buvo iškirsti ir jų vietoje užsėtos kakavos medžių plantacijos, skruzdės „perginė“ savo augintinius į šviežius kakavos laukus.
Ši strategija pasmerkė kakavos medžius kenkėjų ir ligų grandinei. Vabzdžiai, gerdami medžių syvus juos užkrečia kakavos medžiams pragaištingu virusu, pavadintu CSSV (cacao swollen shoot virus - angl.). Kitiems atogrąžų miškų medžiams šis virusas neturi didelių pasėkmių, tačiau kakavos – kadangi jie yra „naujokai“ šiose vietovėse – jis reiškia lėtą žūtį.
Virusas lemia, kad medžių šaknys ir ūgliai tarsi ištinsta, užauga daug didesni, nei įprasta. Po kelerių metų po užsikrėtimo šiuo virusu, medis žūsta.
Ir jos nėra tokios išrankios, kad rinktųsi tik šviežias ankštis – joms tinka ir papuvusios. Čia vėlgi jau yra tam tikrų parazitų bei grybelių, kuriuos skruzdės perneša į dar sveikas kakavos vaisių ankštis.
Visi šie veiksniai sukuria situaciją, kai kakavos medžiai tampa itin pažeidžiami ligoms, parazitams bei kenkėjams. Palyginus su situacija žmonių pasaulyje, jie tarsi užsikrečia ŽIV virusu – tampa mažiau atsparūs neigiamam parazitų ir ligų poveikiui.
Iš žmonių maistą gviešiasi... grybai
Tokia informacija sklido per įvairias mokslo institucijas, tačiau vos keli mokslininkai pasiūlė idėjas, ką tokioje situacijoje reikėtų daryti.
„Tai dvi visuomenės kovoja dėl to paties augalo. Arba du namų ūkiai“, - situaciją apibūdino mokslininkas.
Jis buvo nuvykęs į Ganą ištirti tenykštės padėties. Kol kas jis niekuo negalėjo padėti, tačiau kruopščiai įvertino visus ant kakavos pupelių ankščių vykstančius procesus ir pažadėjo sulaikyti iš Ganos ūkininkų rankų slystančią sėkmę.
Visų pirma D. Hughesas atkreipė žurnalistų dėmėsį į tai, kad visame pasaulyje vis mažiau dėmesio skiriama pražūtingoms medžių ir augalų ligoms, nors gausybė laboratorijų tiria, kaip padėti žmonėms, sergantiems ŽIV ar panašiomis ligomis. Tačiau jei paplistų liga, taip pat mažinanti augalų „imunitetą“, gali būti, jog netektume ištisų plantacijų ryžių, kviečių, kitų maistui gyvybiškai svarbių augalų.
„Nature“ žurnalui rašęs epidemiologas Matthew Fisheris apskaičiavo, kad jei penkios augalų grybų rūšys pasikėsintų į svarbiausius maistui naudojamus augalus – ryžius, kukurūzus, kviečius, bulves ir sojų puples – pasaulyje tebūtų įmanoma išmaitinti 39 proc. šiuo metu gyvenančių žmonių.
Ligoms sustabdyti įkūrė institutą
Straipsnio autorius primena, jog mikologai, tyrinėjantys grybinės kilmės ligas jau buvo perspėję ūkininkus Ceilone, XIX amžiuje ten buvo gausiai auginama kava. Tačiau tuo metu niekas mokslininkų nesiklausė ir ligos sunaikino apie 95 proc. kavos plantacijų. Iki tol Ceilonas buvo pagrindinis regionas, tiekiantis kavą Didžiajai Britanijai. Vėliau čia pradėta auginti arbata.
Mokslininkas Harry Evansas stengiasi išsaugoti mums šokoladą jau nuo 1969 -ųjų. Jis atrado, jog skruzdėlės po kakavos medžius platina grybelį, vadinamą Phytophthora. Šis užkratas yra padaręs didelės žalos ir bulvėms įvairiose šalyse.
Kakavos medžiai į Ganą atkeliavo iš Amazonės džiunglių. Tačiau jau 1936-aisiais jie pradėjo žūti nuo paslaptingos ligos. Prireikė ketverių metų, kol mokslininkai išsiaiškino, kas ir kaip jiems kenkia, kas platina virusą.
Šioks toks sprendimas buvo rastas, tačiau ligos vis dar sunaikina nemenką dalį šalies kakavos produkcijos.
Anapus Atlanto – Pietų Amerikoje - plinta dar dvi kakavos medžių grybelių rūšys, kurios gali sunaikinti kone du trečdalius kakavos plantacijų, jei užkratas bus perneštas į Afriką.
„Jei taip įvyks, galite pamiršti šokoladą“, - grasina mokslininkas H. Evansas.
Agroterorizmo išpuoliai?
Brazilijoje kakavos medžių liga, pavadinta „raganos šluota“ jau pridarė daug nuostolių. Kalbama - o 2006-aisiais tokios kalbos buvo iš dalies patvirtintos – kad medžiai buvo specialiai užkrėsti, liga pradėjo plisti pačioje plantacijų širdyje. Tokiu būdu norėta išbalansuoti tuometinę Brazilijos valdžią, kurią aktyviai rėmė stambūs kakavos plantacijų savininkai.
Jei tai tiesa, tokį veiksmą galima laikyti pirmuoju pasaulyje agroterorizmo išpuoliu.
Šiandien gal ne tiek svarbu, kokiu būdu liga pasiekė kakavos plantacijas – svarbu suvokti, kokią žalą ji gali padaryti medžiams bei augalams.
Mokslininkai pastebi, jog Ganos ūkininkai mažai gilinasi į medžių ligas ir galimybes su jomis kovoti. Vien supuvusių ankščių nurinkimas gali padėti pristabdyti ligos plitimą.
Žinoma, liga bet kokiu atveju plinta greičiau, nei spėjama raškyti sugedusius vaisius.
Taigi lieka skruzdėlės. Mokslininkas D. Hughesas jau išbandė įvairius būdus, kuriais stabdoma jų „ūkinė“, tačiau žmonių plantacijoms kenkianti veikla: nuo skruzdžių motinėlių naikinimo iki genų inžinerijos priemonių, galinčias „išjungti“ tam tikrus skruzdės genus.
Prieš skruzdes - skruzdžių metodais
Jei skruzdes pakeistų „ne ūkininkės“ skruzdės, neprižiūrinčios minėtų vabalėlių, pastarieji taptų neatsparūs aplinkos poveikiui (kitiems vabzdžiams, purškiamiems pesticidams) ir negalėtų taip aktyviai platinti užkrato.
Vis dėlto patyręs mokslininkas D. Hughesas perspėja:
„Kiekvieną kartą, kai atrodo, jog atradome „sidabrinę kulką“, evoliucija gali taip pasukti įvykius, kad gausime stiprų smūgį atgal“, - nerimauja mokslininkas.
„Skruzdės geba apginti savo teritoriją, auginti savo vabalus, pasistatyti apsauginius būstus vien todėl, kad išstisus šimtmečius visuomet dirba kartu. Galėtume ir mes šio metodo iš jų pasimokyti“, - savo straipsnį baigia Edas Yongas.