Paprastasis kadagys, ėglius (Juniperus communis) – kiparisinių (Cupressaceae) šeimos, kadagių (Juniperus) genties plikasėklis augalas.
Paplitimas
Žemėje labiausiai paplitusi pušūnų rūšis. Natūraliai auga beveik visame šiaurės pusrutulyje – Europoje, Šiaurės Amerikoje, šiaurinėje Azijoje ir jų arkties, vidutinio ir dalyje subtropikų klimato juostų dalyse.
Tai vietinė, savaime auganti Lietuvos krūmedžių rūšis. Nors ir netolygiai, bet paplitę visoje Lietuvoje, bet kiek dažnesnė pietų Lietuvos pušynuose. Mėgsta gerai drenuotą dirvą. Dažniausiai tai trako medis arba krūmas. Lietuvos pušynų trake vidutiniškai auga apie 850 kadagių viename hektare. Jauni kadagiai vešliai auga pušynų trake, taip pat su egle mišrių beržynų ir ąžuolynų trake, dirvonuose, smėlyngame dirvožemyje, žvyrynuose, kirtavietėse bei mišriuose miškuose.
Rečiau šis augalas aptinkamas durpynuose. Kadagiai nors ir šviesamėgiai, bet pakelia ūksmę, taip pat atlaiko sausrą, šalčius, bet nepakantus užterštam orui. Lietuvoje pačių kadagynų yra nedaug – daugiausia jų Aukštaitjos nacionaliniame parke, Dzūkų aukštumų paežerėse, Nemuno bei Neries upių šlaituose.
Kadagiai gamtos paminklai Lietuvoje
Savotiškas kadagys auga Aukštaitijos nacionaliniame parke esančiame Obelų Rago kaime (Kaltanėnų seniūnija, Švenčionių sav.) už 300 m nuo Žeimenio ežero. Tai apie 12 m aukščio trylikakamienis kadagys, nors vienas kamienas jau džiūsta. 1984 metais kadagys paskelbtas gamtos paminklu, o 1987 metais priskirtas prie valstybinės reikšmės paminklų.
Kitas savotiškas yra taip vadinamas „Dvareliškių kadagys“. Turi vieną kamieną, kurio apimtis – 100 cm, aukštis – 9 m, laja – 6 m. Auga Panevėžio sav. esančiame apdirbamame lauke.
Vienas didesnių Lietuvoje kadagynų auga taip vadinamame Kadagių slėnio botaniniame draustinije, esančiame Arlaviškių kaimo (Taurakiemio sen., Kauno raj.) pakrašty, kur status Nemuno kilpos šlaitas apaugęs paprastaisiais kadagiais.
Požymiai
Paprastasis kadagis daugiametis, visžalis, dvinamis augalas. Jo laja tanki, o jos forma labai įvairi, tačiau dažniausiai ovali arba kūgiška. Kartais dendrologinėje literatūroje nurodoma, kad vyriškieji augalai dažnai būna panašesni į medžius, o moteriškieji į krūmus, kadangi vyriškųjų kadagių laja siauresnė.
Jaunų medžių žievė lygi, o vėliau supleišėjusi išilginiais dryžiais, nuo pilkai rudos iki raudonai rudos spalvos. Jų jauni ūgliukai tribriauniai ir rusvi. Šakelės apvalios arba vos briaunotos, rausvai rudos. Spygliukai menturiuose po 3, 10-15 mm ilgio, ir 1-2 mm pločio, aštriai nusmailėję, dygūs, standūs, kieti, pilkai žali, o apatinė pusė žalia ir kiek žvilganti. Spygliukai įdubę (išilgai įsigaubę), su balsva žiotelių juostele viršutinėje pusėje. Šakutėse spygliukai išsilaiko apie 4 metus.
Strobilai pavieniai arba susitelkę į galvutes, moteriškieji kūgiški, maži 3-4 mm ilgio, gelsvai žali ir neryškūs, vyriškieji strobilai ovalūs, vos didesni už moteriškuosius – iki 5 mm ilgio ir geltonos spalvos. Sporifikuoja balandžio pab. – gegužės mėnesio pradž. Žiedai vienalyčiai (vyriški ir moteriški). Vyriškų krūmų žiedai kankorėžėliuose ir geltoni, moteriškų krūmų kankorėžiai su žaliais mėsingais žvyneliais. Žiedai susitelkę spygliukų pažastyse.
Žydi balandžio – gegužės mėn. Kankorėžėliai labai savotiški, atrodo kaip uogos, kas jį kartu su Europinių kukmedžių skiria nuo daugumos kitų pušūnų. Jų forma rutuliška, 5-10 mm skersmens, bekočiai, pirmą vasarą žali, bet jau kitų metų rudenyje tampa juodai mėlynais su padengtu balsvu apnašu. Kadagio kankorėžėliai tampa ypač ryškūs po pirmųjų rudens šalnų ar pirmo sniego.
Uogiški kankorėžėliai sudaryti iš 3, kartais 6 mėsingų, neprasiveriančių sėklinių žvynų, salstelėję, sakingo prieskonio, saldūs. Kankorėžėliai subręsta ir tampa juodai mėlynais antrųjų metų rugsėjo – spalio mėnesiais ir per žiemą laikosi ant šakelių, tad vienu metu ant vieno jo medelio būna tiek neprinokusių, tiek prinokusių vaisių. Sakais kvepiančiame kankorėžėlio minkštime yra 3, rečiau 1 ar 2 pailgos tribriaunės mažos apie 4-5 mm ilgio, sakingos sėklelės su kietu, rudu apvalkalėliu.
1000 sėklų sveria 10-15 ar 18 gramų. Sėklų svoris sudaro apie 15 procentų viso kankorėžio svorio. Medeliai subręsta 5-10 metų amžiaus. Derėti pradeda nuo 10-12 metų ir dera kas 3-5 metus. šaknų sistema paviršinė.
Matmenys
Užauga kaip krūmas, paprastai neaukštas 3-5 m aukščio, rečiau kaip medis iki 10-15 m ar ypatingai retais atvejais iki 19 m aukščio. Aukščiausias – 18,5 m aukščio individas žinomas iš Švedijos. Yra užregistruotas su masyviausiu 90 cm skersmens kamienu.
Auga lėtai, 5 metų kadagiai siekia vos 20 cm, 10 metų – apie 50 cm aukščio. Įprastą 3-5 m aukštį paprastieji kadagiai pasiekia apie 50 gyvenimo metus.
Amžius
Ilgaamžiai augalai. Išgyvena iki 600 metų, nors iš Švedijos yra žinomas 800 metų amžiaus paprastojos kadagio individas.
Porūšiai
Juniperus communis subsp. communis
Šis porūšis paplitęs žemose ir vidutinio aukščio altitudėse – vidutinių platumų klimato šiaurės pusrutulio dalyse. Tai stačiai augantis krūmas arba neaukštas medelis. Spygliukai ilgi 8–20 mm, kartais iki 27 mm ilgio. Kankorėžėliai maži 5–8 mm, paprastai trumpesni už spygliukus.
Juniperus communis subsp. alpina (Suter) Čelak.
Šis porūšis paplitęs subarkties klimato regione ir vidutinių platumų klimato zonos aukštesnėse altitudėse. Paprastai tai palei žemę augantis krūmas. Jo spygliukai trumpesni, 3–8 mm, bet kankorėžėliai didesni 7–12 mm ilgio.
Panaudojimas
Auginamas dekoratyviniuose želdynuose, ypač mėgstami medeliai aukšta, koloniška laja. Senovėje ir dabar krikščionių tikintieji iš kadagio šakelių Lietuvoje religinėms šventėms rišdavo ir riša verbas. Naudojant kadagio „uogas“, gaminami gėrimai kaip džinas ir jeneveras.
Medicina
Dėl didelio dervingumo kadagio vaisių valgyti negalima, tačiau jie puikiausiai tinka prieskoniams, liaudies medicinoje yra naudojamos sėklos su apysėkliu. Jos renkamos rudenį, kai visiškai prinoksta, o papurčius krūmą, byra ant žemės.
Kadagio preparatai skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, palengvina atsikosėjimą bei pagerina virškinimą. Sergantiems reumatu bei podagra patariama kadagio eteriniu aliejumi trinti skaudamas vietas.
Ekologija
Šie kadagiai išskiria aktyvią bakterijas naikinančią medžiagą – fitoncidus, nuo kurio kadagynuose žmonėms jaučiamas didesnis palengvėjimas.