Daugelis mėgstame dienų dienas gėrėtis medžiais. Kuo gi vilioja nuostabusis augalų pasaulis? Pirmiausia, medžiai džiugina savo žaluma ir kvapais. Nuolat žaliuojantis kadagys ar anksčiausiai pavasarį išsprogstantis žilvytis – nepakeičiami pavasario verbose. Beržo šakelė – kiemų ir sodybų puošmena per Sekmines. Esame įpratę tautos medžiu vadinti ąžuolą, gerbti liepą ir beržą, tačiau Lietuvoje netrūksta ir kitų medžių, kurie vilioja ne tik savo žaluma, žiedais ar vaisiai, bet ir mistiniais senolių pasakojimais: esą jie turi nematomų galių.
Vienas iš labiausiai mūsų senolių garbintų mistinių medžių buvo spygliuotasis – kadagys. Senoliai tikėjo magiška jo galia ir manė, kad kadagys apsaugo namus nuo gaisrų ir piktųjų dvasių. Todėl nuolat žaliuojantis kadagys nuo seno dedamas į pavasario verbas, o prie šventų aukurų pašventintos jo šakelės buvo kaišomos palubėse, vėliau, o jau krikščioniškaisiais laikais pašventintos bažnyčiose - kaišomos prie šventų paveikslų ir kitose pagarbiose vietose.
Kas gi tas kadagys iš tiesų? Paprastasis kadagys yra kiparisinių šeimos spygliuotis krūmas, išaugantis iki 3–4 m aukščio, o kartais ir nedidelis iki 15 m aukščio medelis. Žydi balandžio - gegužės mėnesiais, tačiau derėti pradeda sulaukęs 5–10 metų ir dera kas 3-5 metus, nes jo vaisiai noksta net 2–3 metus. Tai jam suteikdavo dar daugiau mistikos. Antra, kadagio vaisiai, panašūs į uogas, yra nepaprastai vertingi: juose apie 40 proc. cukrų, iki 2 proc. eterinių aliejų, organinių rūgščių, iki 9 proc. dervų, pektinų, mineralinių medžiagų... Liaudies medicinoje kadagio vaisiai vartojami ir kaip atsikosėjimą lengvinanti priemonė, ir kaip šlapimą varanti, ir virškinimą gerinanti priemonė, o kadagio eterinis aliejus vartojamas kaip antibakterinė, priešuždegiminė ir žaizdas gydanti priemonė. Vonios su kadagio vaisių ekstraktais priimamos sergant reumatinėmis ligomis, podagra.
Kadagys – išrankus augalas, jis augti tik šienaujamose ar ganomose pievose, kur dėl žmogaus ūkinės veiklos stabdomas kitų krūmų augimas. Nutrūkus ūkinei veiklai, kadagynai užauga kitais krūmais ir išnyksta. Gamtos požiūriu kadagynai įdomūs juose augančių šilumą mėgstančių atvirų pievų augalija.
Kadagynai auga labai lėtai ir Lietuvoje tikrų kadagynų yra nedaug. Daugiausia jų Aukštaitjos nacionaliniame parke Dzūkijos aukštumų paežerėse, Nemuno ir Neries šlaituose.
Labai populiarus, manoma, turintis paslaptingų nematomų savybių medis yra šermukšnis, apie kurio stebuklingas galias daug pasakojimų, o šis medis apdainuotas ne tik lietuvių, bet ir kaimyninių tautų dainose. Pasak senolių, su šermukšnine lazda galėdavai net nuo paties nelabojo apsiginti, o kieme augantis šermukšnis apsaugodavo namus nuo perkūnijos…
Šermukšnis yra ir dekoratyvus, ir naudingas medis, auga ir prie namų, ir miške - kirtimuose, o išauga iki 20 m aukščio. Gentyje yra apie 200 šarmukšnio rūšių, iš kurių Lietuvoje auga Paprastasis šermukšnis, Miltingasis šermukšnis ir Švedinis šermukšnis. Genties pavadinimas kilo iš lotyniško sorbere - siurbti, valgyti, nes vaisiai ir valgomi, ir vartojami vynui gaminti, bet jos rūgščios ir karčios, ir tik po šalnų būna skanesnės.
Skani ir vaistinga džiovintų šermukšnio uogų arbata. Vaistams naudojamos šio medžio uogos. Jose daug monosacharidų ir disacharidų, vitamino C iki 100 mg/proc., rutino, pektinų, karotino, vitamino E. Šių uogų sultys geriamos skrandžio sulčių rūgštingumui didinti. Uogose yra pektinų, kurie mažina rūgimo procesus žarnyne. Pektinai reikalingi nutukusiems, nes jie stabdo angliavandenių rezorbavimąsi, dėl to organizmas gauna mažiau kalorijų. Augalo uogos vartojamos buityje, iš jų gaminamas sirupas, uogienė, žele, desertai, vartojamos maisto pramonėje, farmacijoje, o nenurinktas uogas žiemą lesa strazdai, sniegenos, dagiliai.
Dar vienas mistinis medis – daugeliui mūsų gerai pažįstama vyšnia. Istoriškai manoma, kad vyšnia kilusi iš Mažojoje Azijoje esančio Kerasunto miesto, tačiau dabar ji auga daugelyje Šiaurės pusrutulio šalių. Lietuvoje auga šios rūšys: Rūgščioji vyšnia, Trešnė, Smiltyninė kryklė, Krūminė kryklė, Japoninė kryklė, Kvapioji kryklė, Veltininė kryklė ir Paprastoji vyšnia. Labiausiai paplitusi - Paprastoji vyšnia. Vyresnieji dar prisimena, kaip šulinių kasėjai, prieš pradėdami kasti šulinį, vaikščiodavo su dvišaka vyšnios šakele ieškodami vandeningų gyslų.
Dabar – mokslo ir technikos amžius, todėl ši mistinė jų savybė jau nebeaktuali. Vyšnios auginamos soduose dėl uogų, arba tiesiog dėl to, kad tai labai dekoratyvus medis. Vaisiai - sultingi tamsiai raudoni kaulavaisiai, prinokstantys liepos mėnesį. Iš jų gaminami kompotai, sirupas, vynas, uogienė. Vyšnios lapai naudojami rauginant ir marinuojant agurkus.
Vienas istoriškai vertingiausių medžių žmogui buvo lazdynas, o pirmykštėje bendruomenėje tai buvo tiesiog medis - maitintojas. Iš ilgo plono ir lankstaus lazdyno stiebo žmonės gamindavo meškerę, kuria susigaudavo žuvį. Jis buvo nepakeičiamas gaminant lanką ir strėles, drožiant ietis, kuriais žmonės ne tik susimedžiodavo žėrį maistui, bet ir apsigindavo nuo priešo. Negalima taip pat pamiršti, kad ir žiemos alkį malšindavo rudenį surinkti nepaprastai maistingi lazdyno riešutai.
Todėl nestebina tai, kad šis medis augo prie dažnos sodybos, buvo saugomas ir branginamas, įvairiausiais vardais vadinamas: ir riešutiniu lazdynu, ir lazda, ir lazdeniu, ir lazdų medžiu, ir riešutlazda, ir lazdų krūmais, ir dar kitaip. Lazdyno medis plačiai minimas tiek pasakose, tiek ir liaudies dainose, o jį saugoti buvo pavesta gerajai miško deivei - Lazdonai. Jai net buvo tam tikru metu laiku atnašaujamos aukos...
Šiandien lazdyną mes žinome kaip krūmą ar medį, paplitusį Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Paprastai tai didelis krūmas su keletu stiebų ir išaugantis iki 10 m aukščio. Rečiau lazdynas išauga kaip medis. Dažniausiai Lietuvoje augantis – paprastasis lazdynas, išauga iki 2–5 m, retsykiais iki 10 m aukščio. Be jo, dar auga introdukuotasis turkinis lazdynas, kuris siekia iki 20 m aukščio. Savaime lazdynai auga lapuočių ir mišrių miškų trake, šlaituose, palaukėse, kirtimuose. Dėl to jie tinka šlaitams sustiprinti.
Lazdynas yra dekoratyvus krūmas, todėl dažnai jį pamatysi parkuose ar sodybose. Čia sodinama raudonlapė, geltonlapė, karpytalapė formos. Lazdyno vaisius - kietu sumedėjusiu kevalu riešutai, augantys kekėse paprastai po 2-6 riešutus, bet kartais jų būna ir po keliolika. Lazdyno riešutuose daug, iki 68 proc., riebalų, iki 16 proc. baltymų, o monosacharidų ir disacharudų apie 3,5 procento. Todėl riešutais minta nemaža dalis miško gyventojų, mėgsta juos ir žmonės. Beje, lazdynas ir šiandien turi savo specifinę ūkinę reikšmę. Riešutų aliejus vartojamas lakams ir dažams paruošti. Iš lazdyno medienos gaminami baldai, sportiniai lankai, dailininkai iš jos dega piešiamąją anglį, kuri, beje, naudojama ir parako gamyboje, o pjuvenos naudojamos actui gaminti, vynui valyti.