Gerai pažįstama žuvis
Vijūnas – tai žuvelė, kurios kūnas yra 25-30 cm ilgio, dėmėtas, išskyrus pilvinę dalį. Jo nugara rusvai gelsva ar rusva. Išilgai kūno šonų eina po plačią tamsią juostą, o virš ir žemiau jos – po siaurą juostelę. Pelekai taip pat dėmėti. Žvynai labai smulkūs, šoninės linijos nesimato. Vijūno akys mažos, galva taip pat maža. Žiotys apatinės, prie jų yra 5 poros ūsų.
Nors vijūną atskirti nuo kitų žuvų ne taip ir sunku, tačiau pastaruosius keliasdešimt metų ši rūšis vandens telkiniuose pastebima itin retai. Kaip pasakoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro docentas, biomedocinos mokslų daktaras Egidijus Bukelskis, kadaise vijūnas buvo viena žinomiausių bene populiariausia ir geriausiai žinoma žuvis, kurią gyventojai noriai gaudė ir jomis maitinosi.
„Vijūnas yra labai įdomi ir anksčiau buvusi gerai pažįstama žuvis, kuri gyveno, matyt, kiekvienoje kūdroje, mažame ežerėlyje. Žmonės ją pasigaudavo, į vandenį įmesdami krepšį, nepavadinčiau to netgi žvejybos priemone, ir iš savo kūdros išsitraukdavo paskanauti tos žuvies“, – pasakoja mokslininkas.
Populiacija pradėjo greitai mažėti
Tačiau laikui bėgant, anot doc. dr. E. Bukelskio, maždaug prieš 30 – 40 metų pastebėta, kad vijūno gausa vandens telkiniuose mažėja. Jei anksčiau jų buvo galima pagauti užpelkėjusiose ežerų įlankose, užutekiuose, tai vėliau žvejams tekdavo baigti žvejybą nesėkmingai.
„Pradžioje negalėjome susieti su niekuo, kodėl taip atsitiko. Gal plėšrūnai, gal lydekos išgaudė ar pan., nes kito paaiškinimo būti negalėjo. Tačiau netikėtai apie 1996 metus, pradėjome suvokti, kad keičiasi klimatas, aplinka. Tada buvo neįprastai karštos vasaros, temperatūra vandenyje pasiekė 24 – 25 laipsnius. Tais laikais tai buvo labai neįprastas dalykas“, – prisimena pašnekovas.
Pastebėjus vijūno populiacijos pasikeitimus, mokslininkai ėmėsi daryti tyrimus ir aiškintis, dėl kokių priežasčių vijūno vandens telkiniuose mažėja. Kaip pasakoja doc. dr. E. Bukelskis, po šių tyrimų mokslininkai suprato, kad Lietuvą pasiekė klimato kaita, kuri jau pradeda demonstruoti savo galią.
„Mes tą žuvelę pasigavome ir paleidome į akvariumus tyrimams. Tuomet pamatėme, kad kai tik vasarą palieki akvariumą, žuvelė gerai jaučiasi, o kai temperatūra sušyla, mes žuvies organizme radome mikroskopinių grybų, jų hifų, kurie apraizgo vidaus organus, ir širdį, ir žuvis žūsta. Tada mes supratome, kad tai – klimato pasikeitimo poveikis, ši žuvis nyksta dėl klimato pasikeitimo ir tai neišvengiama“, – tvirtina mokslininkas.
Po tyrimų buvo nuspręsta, kad vijūno populiacijai gresia rimti išbandymai, todėl imta daugiau dėmesio skirti šiai rūšiai, pavyzdžiui, nereikia leisti jos gaudyti, naudoti kaip lydekų masalą, ji buvo įrašyta ir į Lietuvos Raudonąją knygą.
Be klimato kaitos įtakos, reikšmingus vijūno populiacijos pokyčius, anot doc. dr. E. Bukelskio, lėmė ir 7 – 8 dešimtmečiuose šalyje vykdyta melioracija, kurios metu buvo nusausinti potencialūs vijūnams tinkami vandens telkiniai: „ Tai – melioracinės sistemos, kurios sunaikino mūsų upelių, upokšnių aukštupius pasekmė.“
Gali gyventi ir šiltesniame vandenyje
Vijūnas nėra ta žuvis, kuri gyvena gilių ežerų dugne, kur temperatūra yra tarp 4 – 8 laipsnių. Todėl, kaip pabrėžia E. Bukelskis, šaltamėge jos vadinti nereikėtų.
„Vijūnas gali pakęsti aukštą temperatūrą, tačiau pernelyg aukšta, kai viršija visas buvusias įprastas temperatūras, jam gali būti pražūtinga. Jis vienintelė žuvis, iš mums pažįstamų žuvų, kuri gali kvėpuoti visai nesant deguonies. Jos nurytas oro gurkšnis, iškilus į paviršių, keliauja per visą žarnyną ir išleidžiamas kaip mažas burbuliukas. Ir tuo metu pasigirsta toks švilpimas, todėl ta žuvis dar vadinama cypliu ar panašiais vardais. Tai yra susieta su tos žuvies fiziologija ir gyvenimo būdu. Tačiau mažas deguonies kiekis vasarą, kai oro temperatūra aukšta, nebūtinai yra jos gyvenimą, paplitimą, lemiantis veiksnys. Matyt, yra kiti dalykai, įsiterpia kažkas iš išorės, kas neturėtų būti tos žuvies organizme“, – kas gali lemti vijūno populiacijos mažėjimą ir pasiskirstymą, pasakoja mokslininkas.
Aptinkama Nemuno žemupyje
Mokslininkai, atlikdami tyrimus, vijūnus pastebėjo Nemuno žemupyje, polderių sistemoje. Taip pat kai kuriose kitose upėse, kurios išteka iš tvenkinių ar mažesnių ežerėlių. Vis dėlto, anot doc. dr. E. Bukelskio, Nemuno žemupys – viena palankiausių vietų vijūnams gyventi. Ten jie randa ir pakankamai maisto – bestuburių.
„Populiacijos gausiausios Nemuno žemupyje, mes atlikome darbus ir nustatėme, kad visuose polderiuose ši žuvis gyvena. Aišku, ją gaudo plėšrūnai, lydekos ir pan., bet, kai polderiai labai greitai keičiasi ir žiemą, kai labai greitai sumažėja deguonies, kitos žuvys gali ir neišgyventi, o vijūnai išgyvena. Joms ten yra palanku gyventi. Taip pat sekliuose tvenkiniuose, upių aukštupiuose, kur gali visiškai nelikti deguonies žiemą, šiai žuviai išgyventi yra galimybė ir tuo ji naudojasi“, – apie vijūnų pranašumus prieš kitas žuvis pasakoja mokslininkas.
Rūšis vis dar saugotina
Nepaisant to, kad vijūnų ištekliai Lietuvoje gausėja, jie, kaip aiškina doc. dr. E. Bukelskis, dar nėra pasiekę tokio lygmens, jog vijūnų populiacija būtų saugi. Todėl mokslininkas pabrėžia, kad išbraukti šios rūšies iš saugomų rūšių sąrašo nereikėtų.
„Mano nuomone, išbraukti nėra pagrindo išbraukti vijūnus iš saugomų rūšių sąrašo, nes jos ištekliai nėra atsistatę iki tokio lygmens, kad ji nebūtų pažeidžiama. Nors šiai žuviai maisto pakaktų, bet jai išgyventi trukdo besikeičianti aplinka“, – tikina pašnekovas.
Mokslininkas tęsia, kad vijūną būtų galima veisti dirbtinai, nes tai daryti nėra sudėtinga ar brangu: „Mūsų žuvivaisos įmonės tikrai pajėgios ir nedideliais kiekiais pabandyti šią žuvelę išveisti. Ji labai nesunkiai veisiasi, akvariumuose. Ją būtų galima po to kažkur paleisti, kur mes jos dabar nerandame. Gal tau turėtų įtakos tolesniam plitimui.“
Kita apsaugos priemonė, anot doc. dr. E. Bukelskio, galėtų būti žmonių švietimas ir paaiškinimas, kad šios žuvelės negalima gaudyti specialiai ar pasilikti sužvejojus, pvz., vėžiams gaudyti skirtais bučiukais , jei ji netyčia tapo vėžių žvejybos laimikiu. Didžiausia tikimybė vijūną sutikti priekrantėse, dumblynuose.