Lapkričio 30 dieną minima Švento Andriejaus diena, dar kitaip vadinama Saulės grįžtuvių laukimo pradžia. Etnologai sako, kad ši diena simbolizuoja ne tik gamtos ciklo etapą, kuomet meškos eina miegoti, bet ir gali išpranašauti pokyčius netekėjusių žmonių gyvenime. Senovėje buvo tikima, kad nuo šios dienos iki pat sausio 6-osios būtina skirti laiko dvasiniams apmąstymams, kad gamtos ramybė turi atsispindėti ir žmogaus sielos ramybėje.
Burtai lemdavo ateitį
„Pagal labai senas tradicijas, ši diena buvo laikoma pirmąja žiemos švente. Simboliškai sakoma, kad šiandien meška nueina miegoti. Medžiotojų bendruomenėje taip pažymima buvo šaltojo pusmečio pradžia. Kaime sakydavo, kad šventas Andriejus „striūną sutrauko“, tai reiškia, kad jau nebegalima linksmintis, vestuvių kelti. Tas paprotys atėjo su krikščionybe“, - pasakojo profesorius etnologas Libertas Klimka.
Profesorius atkreipė dėmesį, kad šios dienos išvakarėse, naktį iš lapkričio 29-osios į 30-ąją, galima susapnuoti savo būsimus jaunikius. Tai, anot jo, galioja ne tik jaunoms merginoms, bet ir nevedusiems vyrams.
Senovėje buvo buriamasi ir su vyšnių šakelėmis. „Jeigu nespėjote, dar galite suspėti – reikia nubėgti pas kaimyną į sodą, be jokių draugų, pavogti vyšnios šakelę ir namuose pamerkti į vandenį. Jeigu ji tarp Kalėdų ir sausio 6-osios išsprogs, ateinantys metai bus laimingi. Jeigu tai mergina, ji gali užduoti klausimą, ar ji ištekės. Jeigu šakelė išsprogs, taip ir nutiks“, - apie senovės burtus pasakojo etnokosmologas Jonas Vaiškūnas.
Ar burtai išsipildo, tai jau yra tikėjimo reikalas, tačiau L. Klimka teigė, kad senovėje jie virsdavo realybe.
„Mūsų seneliai ir senolės, kai ištekėdavo, visą gyvenimą su tuo pačiu žmogumi pragyvendavo, susilaukdavo dešimt vaikų. Dabar tokių šeimų nėra – vienas vyras, trys žmonos, vienas vaikas... Kad vyksta šeimos erozija rodo net Seimo diskusijos, kiek iš šeimos apibrėžimo kyla skirtingų nuomonių. Tai rodo, kad mūsų visuomenėje, žmonių sąmonėje vyksta pavojingi lūžiai, mažai tautai jie gali būti ypatingai skaudūs“, - nuogąstavo pašnekovas.
Bijojo dirbti darbus, laukdavo gamtos atbudimo
J. Vaiškūnas pastebi, kad Saulės grįžtuvių laukimo pradžią žyminti lapkričio 30-oji senovėje simbolizavo ir lauko darbų pabaigą.
„Kadangi nebuvo elektros, o dienos labai trumpos, įsiviešpataujanti tamsa nelabai žmonėms leido didelių darbų daryti. Negalėjo sėdėti kaip dabar prie kompiuterio iki dirbti iki 2 val. nakties. Visi darbai turėjo labai greitai būti nutraukti. Žmonių vaizduotė ir tikėjimas su tamsa siejo mirusiųjų vėles. Tamsiausiu metų laiku, kuris prasideda dabar ir truks iki sausio 6 d., laikas buvo skiriamas nustoti dirbti darbus ir įsigilinti į dvasinius dalykus“, - aiškino J. Vaiškūnas.
Šiuo laikotarpiu, anot jo, buvo skiriamas laikas sakmių pasakojimams, burtams, magijai, įvairių pasakų sekimui - „juk nebuvo televizoriaus“.
„Krikščionys šį laikotarpį vadina Adventu ir laukia Dievo sugrįžimo, o mūsų protėviai laukdavo šviesos sugrįžimo, saulės ir gamtos atbudimo. Žmogui šį laikotarpį buvo labai svarbu elgtis teisingai, galiojo labai daug draudimų. Šie draudimai susiję su darbų dirbimu. Buvo tikima, kad visur knibžda vėlės - troboje, lauke, jeigu dirbsi darbus, tu jas pažeisi, užgausi, sutrenksi. Vėliau dėl to turėsi neigiamas pasekmes, matysi, kad nesiseka gyvulius auginti, ar suserga vaikai, neužauga derlius. Buvo tikima priežastiniu ryšiu tarp to, ką tu darai ir laukiama, ar bus saulės sugrįžimas, ar nebus, nes jis gali ir neateiti“, - pasakojo etnokosmologas.
Tradicijos nyksta, kultūra niekinama
Profesoriaus L. Klimkos teigimu, senovėje priimtų tradicijų dabar laikoma tik tiek, kiek kultūros darbuotojai sugeba sureikšminti. „Advento vakaronės dabar atgimsta kaimo bendruomenėse. Aišku, norėtųsi, kad šitas procesas vyktų sparčiau – kad žmonės burtųsi, bendrautų tarpusavyje. Ne tiek daug tų lietuvių liko – turime laikytis kartu, prisiminti tradicijas“, - teigė L. Klimka.
Etnologą liūdina ir tai, kad mokyklose vaikai vis mažiau mokomi tradicijų, vadovėliuose vis daugiau rašoma tarptautinių švenčių datų, o ne primenamos lietuviškosios tradicijos.
„Savo kultūrą po truputį niekiname. Taip yra dėl to, kad mūsų šeimos tradicijos yra nutrūkusios. Dabartinio jaunimo tėvai savo laiku išaugo bendrabučiuose. Jiems ne seneliai pasakodavo apie tautos tradicijas, papročius, šeimos istorijas. Šito nebebuvo, nes visa karta išaugo išblaškyta nuo šeimos židinio“, - dėstė L. Klimka.