O dabar laukiame kitokios – bobų vasaros, kuriai metas rugsėjo gale. Kokie orai bus tada, po dviejų savaičių, dar nežinia.
Tiesa, šį rudenį dar kartą kalbėti apie grybavimą yra nepopuliaru. Visi jų prisirinko daugiau, nei norėjo. Kai kas, sako, kad jau neturi kur dėti džiovintų ir kitaip paruoštų grybų.
Miškus šiuo metu reikėtų palikti elniams
Daug svarbiau dabar neiti į mišką, nors dešimtį dienų ramybėje palikti girią ir joje vestuves keliančius tauriuosius elnius. Miškas – jų namai. Kodėl mes turėtume ten brautis? Būkime supratingi. Palikime ką nors ir gamtai. Tai, kas nieko nekainuoja, – ramybę ir tylą.
Per nutilusias, tik naktį elnių garsais ir balsais skambančias girias traukia paukščiai. Jie jau pakeitė savo apdarus: praradę dailiąsias spalvas, gali būti mažiau pastebimi, o tarp pageltusių, numargusių lapų – ir visai nematomi. Ne visi jie skrenda pulkais – kiti juda, kruta, keliauja medžiais. Tik pasiekę miško pakraštį, padriku būriu pabyra ore, ir tada matome – skrenda zylės, kikiliai, purpsi liepsnelės.
Sumažėjo gervių, kurios skardžiai trimitavo išskrisdamos iš pelkių rytais ir sugrįždamos į jas vakarais. Paukščiai pasitraukė, nes sumažėjo ražienų, kuriose buvo pabirę grūdai. Dabar mūsų gervės jau Lenkijoje ar Vokietijoje. Ten gal lesalo daugiau, o gal jo paukščiams papila, kad niekur nekeliautų... Gal ir mums apie tai reikia galvoti?