Gamtininkas Deividas Makavičius sako, kad jei kiaunė turi geltoną apykaklę, tai bus miškinė kiaunė, o jei baltą – akmeninė. Anot jo, šiuo metu vaisiai ir uogos sudaro nemenką jų mitybos raciono dalį.
Kiauniniai, rašo Visuotinė lietuvių enciklopedija, priklauso plėšriųjų būrio žinduolių šeimai. Jų yra 25 gentys, apie 65 rūšys.
Svarbiausios gentys: kiaunės, šeškai ir žebenkštys, barsukai, tikrosios ūdros, jūrinės ūdros.
Kiauniniai paplitę visame pasaulyje, išskyrus Australiją, Madagaskarą, Antarktidą ir kai kurias salas. Kūnas apaugęs tankiais, puriais plaukais su plona, minkšta pavilne. Uodega ilga, papurusi, jos pamate yra liauka, išskirianti specifinį skystį. Nagai neįtraukiami.
Vienų rūšių gyvūnai ieškodami maisto bėgioja žeme (sabalas, ernis), vikriai laipioja medžiais, ilsisi uoksuose, didesnių paukščių lizduose (kiaunės), kiti yra ne tokie judrūs, jie kasa urvus (barsukas) arba gyvena pelinių graužikų urvuose (žebenkštis, šermuonėlis), dažnai prie vandens arba iš dalies vandenyje (ūdros, audinės), atviroje jūroje (jūrinė ūdra).
Kiaunių yra 8 rūšys (Lietuvoje – 2). Paplitusios Eurazijoje, Šiaurės Amerikoje.
Lietuvoje gyvena miškinė kiaunė ir akmeninė kiaunė.
Miškinės kiaunės kūnas apie 45 cm, uodega apie 22 cm ilgio, kūno masė apie 1 kilogramą. Kailis rudas, ant kaklo geltona arba oranžinė dėmė. Minta peliniais graužikais, rečiau paukščiais, varliagyviais, vabzdžiais. Lytiškai subręsta 2–3 m., veda dažniausiai 2 (kartais iki 5–8) jauniklius.
Akmeninė kiaunė truputį didesnė, šviesesnė už miškinę kiaunę; balta kaklo dėmė siekia priekines kojas. Laikosi prie gyvenviečių, miestuose, kartais dažna ir miškingose vietovėse. Lietuvoje miškinė ir akmeninė kiaunės medžiojamos.