Žiemoja Radvilų rūmuose
Žiemos miegu žalčiai užmiega spalio arba lapkričio mėnesį ir miega iki kovo–balandžio, tad rudenį, kai saulės vis mažiau, norėdami pasimėgauti paskutiniais jos spinduliais, žalčiai šliaužia į įšildytas vietas, be to, ima ieškoti saugių žiemojimo vietų.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Asvejos regioninio parko Radvilų rūmų ekspozicijos specialistė Gema Kuorienė sako, kad rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje – nelygu metai – žalčiai pasirodo ir Radvilų rūmų ekspozicijoje.
„Anksti ryte ar vėlai vakare, kai manęs nebūna, jie įšliaužia vidun per ventiliacijos groteles ir ieškosi plyšių pamatuose, kur galėtų visą žiemą miegoti. Tačiau iš pradžių jie mėgsta pagulinėti ant pamatų, ypač kur saulutė pašviečia. Pavasarį atvirkščiai – žalčiai išlenda iš plyšių, pagulinėja ant pamatų ir galiausiai iššliaužia laukan iki rudens. Vienu metu esu mačiusi net penkis žalčius“, – sako G. Kuorienė.
Atšliaužia jie ieškoti šiltos vietelės ir į Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Asvejos regioninio parko Lankytojų centrą, kuris yra įsikūręs senoje Dubingių smuklėje, prie pat intensyvaus eismo kelio.
„Galime sutikti žalčių ir kabinetuose, ir virtuvėlėje, ir tualete. Jiems patinka seni pastatai. Lankytojus perspėju, kad gali pamatyti žaltį, – yra žmonių, kurie roplių bijo. Labai vaikams patinka, jei pamato žalčius, dešimčiai minučių reikia atidėti pasakojimą“, – šypsosi darbuotoja.
Žalčiai, pasak G. Kuorienės, nėra labai baikštūs, – netgi jei yra lankytojų, jie gali gulinėti ant Radvilų rūmų pamatų, bet vos tik pajutę pavojų skuba slėptis.
Atsargiai, žaltys!
Ypatingu išbandymu žalčiams rudenį tampa keliai, ypač asfaltuoti, per kuriuos jie keliauja į miego vietas ar šildosi ant saulės įkaitinto kelio paviršiaus. Kai kur tokiuose keliuose kasdien žūsta bent po keletą žalčių, – vairuotojai jų nepastebi ir nespėja aplenkti.
Dažniausiai žūsta jau subrendę žalčiai, kurie gali pratęsti giminę. Vieni pavojingiausių žalčiams kelių yra aplink Dubingius ir net pačiuose Dubingiuose. Nes Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Asvejos regioninis parkas – žalčių pamėgta vieta, – ne veltui žaltys pavaizduotas šio regioninio parko herbe ir gal dėl daugybės žalčių prie Asvejos ežero kilęs Žalktynės kaimo pavadinimas.
Geltonskruosčiai žalčiai gyvena vandens telkinių pakrantėse, užliejamose pievose, pelkėse, drėgnuose miškuose. Regioninio parko teritorijoje yra daug ežerų, pelkių, be to, dėl nepalankių ūkininkavimui sąlygų ir daugybės miškų žemės ūkis šiame regione nėra išvystytas, rečiau naudojami įvairūs pesticidai, kenkiantys gyvajai gamtai. Kitur, pavyzdžiui, Suvalkijoje XX a. viduryje ėmus sausinti pelkes, naikinti kūdras – žalčiams vietos beveik nebeliko.
Apsimeta negyvi
Žalčių Lietuvoje yra dviejų rūšių: geltonskruosčiai ir lygiažvyniai. Lygiažvyniai žalčiai yra saugomi, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. O geltonskruosčiai žalčiai Lietuvoje gana dažni, be to, paplitę beveik visoje Europoje, išskyrus Airiją, šiaurines Anglijos ir Skandinavijos dalis.
Jie panašūs į paprastąją angį. Atskirti geltonskruosčius žalčius nuo angių galima pagal galvos šonuose esančios dvi gelsvos ar oranžinės dėmes. Atskirti galima ir pagal akies vyzdžius – žalčio vyzdžiai apskriti, o angies elipsės formos, kaip katės. Be to, žalčiai pilki ar juodi, be angims būdingo zigzago nugaroje, dažnai su tamsesnėmis dėmėmis ar siauromis skersinėmis juostomis.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos vyriausioji specialistė Joana Adomaitytė sako, kad suaugusios angys pastebimai storesnės nei ilgesni užaugantys žalčiai. Suaugusių geltonskruosčių žalčių kūno ilgis gali būti nuo maždaug nuo 65 centimetrų iki pusantro metro, o kartais ir daugiau. Patelės didesnės už patinėlius, kurie retokai užauga ilgesni nei metro ilgio.
Gamtininkai pastebėjo, kad žalčiai ir angys vengia gyventi kartu, kartais net ėda vieni kitų jauniklius. Todėl jei jūsų kieme gyvena žaltys, angį vargu ar pamatysite.
Žalčiai gerai plaukioja ir nardo, po vandeniu gali išbūti kelias minutes.
Visi žino, kad žalčiai nėra nuodingi, tačiau besigindami gali įkasti. Vis dėlto, susidūrę su žmonėmis, jie visų pirma stengiasi sprukti, o negalėdami to padaryti ima šnypšti ir gąsdinti persekiotoją staigiais galvos judesiais.
Jei žaltį pagausite, gindamasis jis iš kloakos – tiesiosios žarnos praplatėjusios galinės dalies, į kurią atsiveria šlapimo ir lytiniai latakai – gali išpurkšti dvokiantį balkšvai gelsvą skystį. Jei ir tai nepadeda, žalčiai apsimeta negyvi, – suglemba, išsižioja. Jeigu tokį „negyvėlį“ paleisite, jis kaipmat atgys. Beje, dėl į rūgpienį panašaus dvokiančio skysčio turbūt žmonės sukūrė mitą, kad žalčiai geria pieną. To jie tikrai nedaro.
Žalčiai medžioja ir sausumoje, ir vandenyje, aktyviausiai ryte ir vakare. Grobį ryja gyvą. Minta varliagyviais, jų buožgalviais, kartais driežais, mažomis žuvytėmis ir smulkiais paukščiais bei žinduoliais. Jaunikliai minta vabzdžiais.
Poruojasi balandžio–gegužės mėnesiais susirinkę prie ežerų, upių šiltų pakrančių. 7–24 kiaušinius padeda į lapų krūvas, supuvusius kelmus ar kitas drėgnas bet gerai įšildomas vietas liepos–rugpjūčio mėnesiais. Po pusantros–dviejų savaičių išsirita 10–15 cm ilgio žalčiukai. Subręsta jie tik 3–4 metais gyvenimo, – nieko keisto, nes geltonskruosčiai žalčiai gyvena net 25–28 metus!
Senovėje buvo tarsi naminis gyvūnėlis
Senovės Lietuvoje žaltys buvo laikomas protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybe, gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju Aušlaviu. Sakyta, kad namai, kuriuose gyvena žaltys, yra laimingi, į juos netrenkia žaibas, aplenkia ligos, geriau auga gyvuliai.
Todėl žalčius žmonės mėgdavo laikyti namie, jie buvo maitinami, globojami. Beje, žalčiai puikiai gaudo peles, tad šeimininkams padėdavo reguliuoti graužikų populiaciją. Tik sugavęs stambesnį grobį, pavyzdžiui, žiurkę, ateinančias 20 dienų žaltys „nedirbdavo“.
„XVII amžiuje gyvenęs istorikas, mitologas ir etnografas Matas Pretorijus teigė, kad namus, kur gyvena žaltys, lydi sėkmė ir laimė“, – sako J. Adomaitytė.
Anot M. Pretorijaus, žalčiai net turėję „kulto tarnus“, tarp kurių buvę ir žaltonys. Tai – žalčių kerėtojai ir ženklų aiškintojai. Jie taip pat turėjo prižiūrėti žalčius, laikomus derlingumo ir karo sėkmės dievo Patrimpo garbei.
Šių roplių gyvybingumas, kasmetinis išsinėrimas iš odos tapo nuolatinio atsinaujinimo simboliu.
Žalčiai su vaikais miegodavę vienoje lovoje, kartu žaisdavę. Jei koks vaikas žaltį nuskriausdavo, žaltys jam nekeršydavęs. Bet suaugusiems skriaudų žalčiai nedovanodavo, – buvo tikima, kad įpykęs žaltys žmogų lupa uodega, jį apspjauna, tada žmogus apanka ir miršta. O nužudžius žaltį, kiti žalčiai dažniausiai keršija nusmaugdami žudiką arba jo artimąjį, išpjaudami gyvulius. Taigi, gerai pagalvokite kaip turite elgtis vairuodami sutikę žaltį ant kelio.
Nors dabar senaisiais mitais nebetikime ir vargu, ar dažnas iš mūsų įsileistume žaltį į savo namus, vis dėlto sodyboje galime sukurti palankesnes sąlygas jiems gyventi.
„Žalčiams gyventi ir veistis reikia dviejų pagrindinių sąlygų – natūralaus vandens telkinio ir tinkamų vietų kiaušiniams dėti. Taigi saugodami natūralias upių ir ežerų pakrantes, kartu išsaugosime ir žalčius. Be to, rudenį sugrėbtų lapų nedeginkime, o palikime krūvoje.
Čia pat galima mesti ir išravėtas piktžoles, maisto atliekas. Komposto krūvos – patogios žalčiams dėti kiaušinius“, – sako J. Adomaitytė.