Pasak botaniko, gegužraibinių augalų specialisto Mindaugo Rylos, ką tik aptikto skiautalūpio Epipactis albensis Nováková et Rydlo radimvietė Buktos miške yra nutolusi nuo artimiausios izoliuotos radimvietės pietryčių Lenkijoje apie 450 km, o iki pagrindinio arealo pakraščio – Lenkijos pietuose esančių kalnų, daugiau nei 700 km! Gegužraibinių šeimos augalai – „orchidėjos“ visame pasaulyje susilaukia daug mėgėjų ir profesionalų dėmesio ir yra gana gerai ištirti, todėl surasti naują rūšį pasiseka gana retai. Tai jau 38 gegužraibinių rūšis Lietuvoje.
Smulkius ir sunkiai pastebimus skiautalūpius tarp kitų žolinių augalų rugpjūčio 7 dieną Žuvinto biosferos rezervato Želsvos botaniniame zoologiniame draustinyje aptiko gamtos fotografė Aušra Žilinskienė. Rugpjūčio 17 dieną nemažas būrys botanikų mėgėjų ir profesionalų, biosferos rezervato specialistai „šukavo“ Buktos mišką, bandydami nustatyti naujai rastos populiacijos dydį ir užimamą plotą. Rasta daugiau nei 100 naujojo skiautalūpio individų, išsibarsčiusių dideliame miško plote, netgi visai šalia Buktos gamtinio tako.
Šio skiautalūpio mokslinis rūšies pavadinimas „albensis“ yra susijęs su Elbės upe, kurios slėnyje aptikta rūšis pirmą kartą aprašyta. Tai nedideli augalai, jų aukštis svyruoja nuo 7 iki 40 cm, tačiau dauguma augalų – smulkūs ir sunkiai pastebimi tarp kitų žolinių augalų. Žiedai nedideli, apie 7 mm dydžio. Tai jau penktoji skiautalūpio genties rūšis aptinkama Lietuvoje, tačiau iš kitų išsiskiria tuo, kad jų žiedai yra savidulkiai, neturi specialių kryžminiam apdulkinimui skirtų prisitaikymų. Dauguma žiedų taip ir lieka dalinai neišsiskleidę, vamzdelio pavidalo. Rūšies individai dažniausiai pasirenka tamsokus skroblynus su ąžuolu ar liepynus, tačiau rasti ir greta atviro tako.
Augalai dar žydės apie savaitę, vėliau juos aptikti bus itin sunku.