Londone, Paryžiuje, Niujorke, Berlyne, Maskvoje ir kituose dideliuose miestuose parkuose, kiemuose ir net ant stogų kyla aviliai. Miesto bitininkystė tampa savotiška mada, o kartais ir būtinybe. Lietuvoje miesto bitininkų tik vienas kitas, o ir tiems tenka susidurti su aršiu kaimynų pasipriešinimu.
Į GRYNAS.lt redakciją kreipėsi Ukmergės gyventoja Rasa Pipirienė ir pranešė, kad jos šeimai ramybės neduoda netoliese gyvenančio bitininko augintinės. Moteris prisipažino, kad kartais kieme prie baseino vabzdžių susirenka daugiau nei 1000. Apie problemą su kaimynu ji kalbėjusi, tačiau šis atkerta, kad jo bitės negelia, o galiausiai – primena apie valstybei mokamus mokesčius.
Kaimynus pjudančios bitės Ukmergės savivaldybės ir miesto seniūnijos darbuotojams ramybės neduoda jau ne pirmus metus. Savivaldybės sudaryta komisija, reaguodama į gyventojos parašytą skundą, 2009 metais aiškinosi padėtį. Tačiau tada pažeidimų nenustatyta – besiskundusios ukmergiškės kieme komisija skelbė radusi maždaug 30 medų nešančių vabzdžių. R. Pipirienė tai pavadino valdininkų spjūviu į veidą.
Siekia, kad bičių neliktų
Su vieno stambiausio Lietuvos bitininko Jono Šantaro augintinėmis keletą metų kovojanti moteris aiškino, kad nors ankstesnis skundas laukto rezultato nedavė, vabzdžių antplūdis pastebimai sumažėjo. Ramybė truko maždaug metus.
Pernai šeimos gyvenamasis namas buvo remontuojamas – teko glaustis kitame būste, todėl bičių kaimynystės buvo išvengta. Šiemet, grįžus į senus namus, šeima savo kiemo neapgina nuo neprašytų svečių. R. Pipirienė tikino, kad neliko kitos išeities, kaip antrą kartą rašyti skundą.
„Kaimynas yra labai senas bitininkas ir plečia savo ūkį. Man atrodo, kad anksčiau prie namų jis laikė bičių mažiau. Aš suskaičiavau 80 avilių – pati pakraupau. Jų gali būti ir daugiau. Ką žmogus laiko kieme, nesimato. Dabar avilių skaičius neribojamas. Jų žmogus nors ir 1000 gali laikyti – apmaudo neslėpdama kalbėjo R. Pipirienė. – Vienas iš mažamečių vaikų bičių įgėlimams yra alergiškas. Vakar vienam bitė įgėlė į kaktą.“
Ukmergiškė pasakojo, kad bičių jos kieme kasdien apsilanko nevienodai. Jeigu lyja ar būna apsiniaukę, neprašytų viešnių atskrenda mažiau – „jų padaugėja švenčių dienomis. Ar jis jų negirdo, kad jos pas mus į baseiną atskrenda pagerti?“
R. Pipirienė teigė savo kieme suskaičiuojanti iki 1000 bičių. Kaip ji pati aiškino, pasitaiko atvejų, kad kieme bijo žengti žingsnį, kadangi ant plytelių vietą rado vabzdžiai. Moteris neslėpė, kad tai sudaro nemažai nepatogumų.
Ukmergiškė mano, kad iš visų kaimynų bitės labiausiai pamėgusios jos kiemą. Tai ji sieja su vabzdžiams patogia atsigėrimo vieta.
„2009 m. į savivaldybę nunešėm skundą – tylu, ramu. Niekas nereagavo. Tada vyras nuvažiavo – apšaukė darbuotojas. Tada atvažiavo komisija ir pažiūrėjo pas mus. Atsiuntė atsakymą, kad prie baseino matė 20 – 30 bičių – kaip pasityčiojimas. Jei atvažiuos lietingą dieną, gal ir ras 20 bičių. Jei atvažiuos lapkričio mėnesį, gal ir visai neras. Aš spėju, kad savivaldybėje jis turi užnugarį. Kai atvažiuos komisija, jis gali tuos avilius ir išvežti. Mes norėtume, kad iš vis uždraustų, arba kokius 3 paliktų“, – kuo siekia skundu, paaiškino R. Pipirienė.
Bitininkas: kaimynė kerštauja už braškes
Žinomas Lietuvos bitininkas J. Šantaras įsitikinęs, kad jo bitės niekam negelia, o dėl konflikto neva kalta nedraugiška kaimynė. Taip pat jis pridūrė, kad sąžiningai valstybei moka mokesčius, o kaimynė, vedima pavydo, jį skundžia visoms įmanomoms institucijoms.
„Aš jums pasakysiu apie tą kaimynę: ji man ne kaimynė – aš su ja nesirubežiuoju. Mano kaimynai liepia pas juos statyti avilius – leidžia statyti jų sodybose. Jie nei pusės žodžio nesako dėl bičių. Yra moteris, kuri mane gamtos apsaugai įdavė, kad aš deginu skudurus visokiausius. Ji tiek skundžia ir visur skundžia. Medelį nukirtau savo žemėj – ir dėlto apskundė. O bitės nieko nedaro – nei vienam kaimynui neįgėlė. Aš gi ir mokesčius valstybei moku. Aš gyvenu ir visą laiką ten laikau bites“, – kaimyne piktinosi J. Šantaras.
Bitininkas įsitikinęs, kad viskas prasidėjo nuo braškių. Prieš ketverius metus jis nupirkęs žemės sklypą, kuriame kaimynė auginusi braškes. To ši esą negalėjo atleisti ir neva todėl visais įmanomais būdais kaimynui bando pakenkti.
„Niekas nekliuvo anksčiau. Už braškes sumokėjau, bet ji vis tiek kimba ir kimba – toks žmogus. Neseniai viena kaimynka ją primušė – sakė. Ji kopūstus nuskynė. Bitės niekam visai negelia – mano kieme negelia. Kaimynė paskambino ir sako, kad sugėlė jos šuniuką. Sakau: kaip suprast? Mano šuniukas pririštas šalia bičių – negelia. Nuo tos moters mus skiria miškelis. Bitės negelia jokiais būdais – gali avilį spardyt, gali bičių burnon prisisemti – nei vienam kaimynui neįkanda“, – savo augintines gynė J. Šantaras.
Jis aiškino turintis 1000 bičių šeimų, o avilius laikantis penkiose rajonuose – Jonavos, Panevėžio, Ukmergės, Anykščių ir Kėdainių.
Ukmergėje (41 aro sklype) bitininkas įrodinėjo laikantis „tik šeimeles. Apie 200 mažų šeimelių yra.“
Seniūnija apie konfliktą žino tik iš nuogirdų: visi skundai – savivaldybei
Ukmergės miesto seniūnijos specialistė Sandra Dutkuvienė sakė, kad kaimynų konfliktas jai yra žinomas, nors bitėmis nepatenkinti gyventojai į seniūniją specialiai nesikreipė. Ji paaiškino, kad savivaldybės taryba yra patvirtinusi gyvūnų laikymo taisykles, kuriose avilių skaičius nėra ribojamas.
„Ten yra kaimynų nesutarimai ar pavydas kažkoks. Nu žinot, kaip dabar žmonės – nu neįsivaizduoju, nežinau. Į mus tiesiogiai nesikreipė. Į seniūniją su jokiu pareiškimu niekas nesikreipė – šiek tiek iš nuogirdų žinome“, – padėtį atskleidė S. Dutkuvienė.
Ukmergės savivaldybės Aplinkosaugos ir viešosios tvarkos skyriaus vyr. specialistas Valdas Rabazauskas teigė gavęs gyventojos skundą ir tikino, kad padėtis per kelias dienas turi būti įvertinta.
Ankstesnio tyrimo rezultato specialistas komentuoti nesiėmė, nes skyriuje teigė dirbantis tik nuo pavasario. Jis pridūrė, kad aiškinantis padėtį, bus tiriama, ar bitės nekelia pavojaus aplinkinių gyvybei ir sveikatai: „Mes žiūrėsime, ar bitininkas laikosi nustatytų reikalavimų. Avilių skaičius nėra nurodytas, bet yra nurodyta, kad bitės neturi kelti grėsmės aplinkinių žmonių gyvybei ir sveikatai. Bitės yra priskiriamos prie pavojingų gyvūnų. Aš su tuo žmogumi nesu susipažinęs, aš jį matysiu pirmą kartą. Kai bus ištirta, bus duotas atsakymas. Stengiamės, kiek įmanoma greičiau – per 1 – 3 dienas bandome spręsti.“
Ukmergės bitininkų draugijos pirmininkas: bitėms mieste ne vieta
Kad bitininko ir jo kaimynės problema įsisenėjusi patvirtino ir Ukmergės bitininkų draugijos pirmininkas Kazimieras Ašembergas. Jis teigė įžvelgęs ir bitininko kaltę. Esą su J. Šantaru ne kartą buvo kalbėta, bet tai nedavė lauktų rezultatų.
Dabar bitininkų draugijos pirmininkas nežinantis, kaip būtų galima išspręsti šią problemą. Negana to, jo nuomone, mieste bitėms nėra pati tinkamiausia vieta.
„Aš nieko negaliu nei padėt, nei patart. Reikia susitart su žmonėmis – nusileist vieni kitiems. Aš pats bitininkas ir žinau, kad pavasarį bitės apteršia apie pusę kilometro teritoriją – ir rūbus, ir mašinas. Aš sode laikiau, bet dabar sumažinau ir nelaikysiu. Nors žmonės nieko nesako, bet aš pats suprantu. Tegu jis žmoniškai prisižiūri. Nors bitės yra gerbiamos, saugomos, bet joms ne vieta prie žmonių. Galima laikyti kelias, bet jis šimtus laiko tenai šeimų. Dabar nežinau – mes mažai bendraujam. Jis yra vienas stambiausių Lietuvos bitininkų – jis labai didžiuojasi tuo. Jis yra turtingas bitininkas“, - teigė K. Ašembergas.
-Gamtosauga-
Bitės padeda apdulkinti ne tik žemės ūkio kultūras, bet ir miesto augaliją, tad mieste jos taip reikalingos. Bitininkystė aplinkai draugiška veiklos sritis, mieste ji gali sukelti papildomų rūpesčių, todėl būtina ieškoti kompromisų ir ieškoti problemos sprendimo būdų. Bitės padeda apdulkinti ne tik žemės ūkio kultūras, bet ir miesto augaliją, tad mieste jos taip reikalingos.
Bitininkystė ir medunešių bičių laikymas Europoje gyvuoja jau kelis tūkstantmečius. Apdulkindamos pasėlius ir laukinius augalus bitės gamtoje užtikrina biologinę įvairovę. Jos gamindamos medų, vašką ir kitus bičių produktus, tokius kaip žiedadulkes, bičių pikį, bičių pienelį, naudojamą kaip maisto papildą, tiesiogiai prisideda prie žmonių gerovės. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) apskaičiavo, kad iš 100 javų rūšių, kurių 90 proc. pasaulyje sunaudojama maistui, 71 rūšis yra apdulkinama bičių. Apskaičiuota, kad be pagrindinės savo kaip apdulkintojų funkcijos užtikrinančios biologinę įvairovę, bitės dar kasmet atneša šimtus milijardų eurų pelno. Todėl atsižvelgiant į ekologinę ir ekonominę bičių naudą, būtina stebėti ir užtikrinti bičių sveikatą ne tik savo šalyje, bet ir visame pasaulyje.
Siekiant užtikrinti bičių sveikatingumą Europos Sąjungoje (ES) bičių sveikatos apsaugai yra taikomi ES gyvūnų sveikatos reikalavimai. Galiojančiuose teisės aktuose nustatyti gyvūnų sveikatos sertifikatai ir bičių judėjimui iš vienos valstybės narės į kitą taikomi reikalavimai. Minėti reikalavimai skirti bičių ligų, kaip antai amerikinis ir europinis puvinys, mažasis avilių vabalas ir Tropilaelaps erkė, galinčių išplisti bitėms judant, profilaktikai ir kontrolei. Mažasis avilių vabalas (Aethina tumida) ir Tropilaelaps erkė yra Europos Sąjungai nebūdingos ligos. Todėl apie šias ligas pranešti privaloma, kad įvykus protrūkiui valstybės narės galėtų nedelsdamos imtis priemonių.
Siekiant išvengti, kad į ES būtų įvežtos egzotinės bičių ligos, iš trečiųjų šalių importuojamoms gyvoms bitėms ir kamanėms taip pat taikomi gyvūnų sveikatos reikalavimai. Dėl mažojo avilių vabalo ir Tropilaelaps erkės bitininkystės sektorius tose šalyse, į kurias buvo įvežtos minėtos ligos, patyrė didelių nuostolių, todėl ES importo taisyklėse nustatyta, kad iš trečiųjų šalių gali būti importuojamos tik bitės motinėlės ir kamanių šeimos iš biologiškai saugių patalpų. Minėti reikalavimai buvo nustatyti siekiant mažinti naujų ligų paplitimo ES riziką.
ES naminių bičių populiacijai (Apis mellifera) priskiriamas svarbus vaidmuo tiek kalbant apie apdulkinimą, tiek apie medaus ir kitų bitininkystės produktų gamybą. Todėl ES nustatė tam tikras suderintas taisykles bičių sveikatai saugoti ir prižiūrėti, o valstybės narės gali reglamentuoti kitus bitininkystės ir su ja susijusios veiklos aspektus. Kitose nereglamentuojamosiose srityse, pvz., naudojant gerąją bitininkystės patirtį ir gaires, veiklos imasi patys bitininkai ir jų asociacijos. Tokia sudėtinga sistema dešimtmečiais veikė sėkmingai. Tačiau neseniai Europos Sąjungos ir kitose šalyse buvo pranešta apie padidėjusį bičių mirtingumą. Bitininkai pastebi, kad per pastaruosius kelis metus smarkiai sumažėjo bičių ir jų kolonijų skaičius, ypač Vakarų Europos šalyse: Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje (JK), Nyderlanduose, Italijoje ir Ispanijoje. Šiaurės Amerikoje nuo 2005 metų stebimas bičių kolonijų sumažėjimas yra didžiausias per pastaruosius 50 metų. Amerikos mokslininkai tokį bičių kolonijų sumažėjimą vadina netikėtu kolonijų išnykimo reiškiniu. CCD reiškinys dažnai charakterizuojamas kaip staigus suaugusių bičių darbininkių populiacijos išnykimas.
Manoma, kad bičių skaičiaus mažėjimą įtakoja intensyvi žemdirbystė ir pesticidų naudojimas, maisto trūkumas bitėms, virusai, įvairūs patogenai ir invazinės rūšys, tokios kaip Varoa genties erkės, Azijinės širšės, smulkieji avilių vabalai ir bičių erkės , aplinkos pasikeitimai, veikdami pavieniui ar kartu. Siekiant išsiaiškinti bičių skaičiaus mažėjimo priežastį yra vykdomi įvairūs moksliniai tyrimai, iškeliamos ir aptariamos įvairios mokslinės hipotezės. Yra nustatyta, kad bičių sveikatai poveikį daro biologinės įvairovės nykimas. Viena iš pagrindinių biologinės įvairovės nykimo priežasčių yra pakitęs žemės naudojimas, netinkamai valdomas jos intensyvėjimas ir apleidimas bei vis rečiau taikomi tradiciniai ūkininkavimo bei miškininkystės metodai, dėl kurių buveinėse pagausėdavo rūšių. Po šia tendencija slypi tokie galimi veiksniai, kaip buveinių nykimas ir fragmentacija, tarša ir ligų sukėlėjai. Kiti veiksniai gali būti apdulkinimo laiko sutrikdymas dėl klimato kaitos, invazinių rūšių vabzdžių, išstumiančių vietos apdulkintojus, plitimas ir invaziniai augalai, atitraukiantys vietinius apdulkintojus nuo vietinių augalų. Europos žemės ūkiui pagal kaimo plėtros programas siūloma daug įvairių žemės ūkio ir aplinkos apsaugos priemonių biologinei įvairovei puoselėti. Čia priskiriamos ir bitininkams svarbios priemonės, kaip antai namines bites pritraukiančių augalų naudojimas. Įrodyta, kad tokios priemonės yra labai naudingos aplinkai, nes jomis visų pirma per žemės ūkį skatinama biologinė įvairovė, ir naminėms bitėms, nes jomis sumažinamas nepakankamo apdulkinimo pavojus.
Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (NMVRVI) dalyvauja Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos vykdomoje programoje „Dėl paramos Lietuvos bitininkystės sektoriui 2011–2013 metais“. Programos bendrasis tikslas – pagerinti bičių produktų gamybos ir pardavimo sąlygas Lietuvoje bei padidinti medingųjų augalų derlingumą ir produkcijos kokybę remiant pavienius bitininkus, jų grupes ir sąlygų tenkinti bendrus bitininkų poreikius šalies mastu sudarymą. NMVRVI dalyvauja vienoje iš šios programos numatytų priemonių „Bitininkystei ir bičių produktams skirtos taikomųjų mokslinių tyrimų programos“.
Pagal šią programą 2011 metais NMVRVI buvo atliekama „Bičių amerikinio ir europinio puvinių geografinio paplitimo analizė Lietuvos bitynuose“, „Medaus taršos nitrofuranų ir jų metabolitų liekanomis geografinio paplitimo analizė Lietuvos bitynuose“, „Medaus taršos tetraciklinų grupės antibiotikų liekanomis geografinio paplitimo analizė Lietuvos bitynuose“, „Medaus taršos sulfonamidų grupės antibiotikų liekanomis geografinio paplitimo analizė Lietuvos bitynuose“, „Bičių nozematozės sukėlėjų Nosema apis ir Nosema ceranae geografinio paplitimo analizė Lietuvos bitynuose“.
2012 metais NMVRVI dalyvauja programoje numatytose priemonėse: „Medaus taršos antimikrobinių medžiagų liekanomis geografinio paplitimo analizė Lietuvos bitynuose“ – Lietuvoje pirmą kartą yra atliekami išsamūs tyrimai, siekiant nustatyti galimą medaus taršą antimikrobinių medžiagų (sulfonamidų, beta laktamų, kvinolonų, tetraciklinų, aminoglikozidų ir makrolidų) liekanomis, „Bičių lėtinio paralyžiaus, ūmaus paralyžiaus ir deformuotų sparnų virusinių ligų geografinio paplitimo analizė Lietuvos bitynuose“ – atlikus šiuos tyrimus bus atlikta šių ligų epidemiologinė analizė bei pateiktos rekomendacijos dėl šių ligų paplitimo sumažinimo, „Medaus taršos genetiškai modifikuotų augalų žiedadulkėmis geografinio paplitimo analizė Lietuvos bitynuose“ – yra atliekami medaus tyrimai siekiant nustatyti medaus taršą genetiškai modifikuotų augalų žiedadulkėmis, „Medaus taršos pesticidų liekanomis geografinio paplitimo analizė Lietuvos bitynuose“ – Lietuvoje iki šiol nebuvo atliekami išsamūs tyrimai, siekiant nustatyti galima medaus taršą pesticidų liekanomis. Taip pat toliau yra atliekami tęstiniai tyrimai pagal „Bičių amerikinio ir europinio puvinių paplitimas Lietuvos bitynuose“ priemonę.
Siekiant išsiaiškinti bičių kolonijų nykimo priežastis Europos Sąjungos (ES) šalyse nuo 2012 metų NMVRVI dalyvaus ES koofinansuojamoje „Bičių kolonijų nykimo priežasčių studijų programoje“, kurios tikslas yra harmonizuoti bičių ligų ir bičių kenkėjų priežiūrą ES šalyse.
Be bendruomeninių – naminių – Lietuvoje dar gyvena apie rūšių pavienių (arba vienišųjų) bičių.
Tai, kad naminės bitės ir iš dalies kamanės apdulkina gausybę žemės ūkio ir laukinių augalų, žino beveik visi. O pavienės bitės, ne mažiau reikšmingos žmogaus ūkiui ir gamtos ekologinei pusiausvyrai palaikyti, kažkodėl liko užmirštos – apie jas daug kas nėra net girdėjęs.
Sunku keliais žodžiais apsakyti tiek bitinių plėviasparnių, tiek kitų vabzdžių – augalų apdulkintojų – reikšmę žmonijai ir visai biosferai. Per milijonus metų tarp augalų ir jų apdulkintojų užsimezgė glaudūs, nors mums dažnai nepastebimi ryšiai. Tie ryšiai jau seniai tapo simbioze. Jei staiga imtų ir išmirtų vabzdžiai apdulkintojai, Žemėje išnyktų žydintys augalai. O juk yra tokių, kurių žiedus gali apdulkinti tik kuri viena vabzdžių rūšis!
Pavienių bičių (šilkbičių, vagabičių, urvabičių ir kitų) reikšmė entomofiliniams augalams milžiniška. Daugelis jų apdulkina liucerną, barkūnus, dobilus, esparcetus, žirnius ir kitus labai reikalingus augalus (apie- rūšių). Nykstant bitėms mažėja ir kultūrinių entomofilinių augalų derlingumas. Tačiau iki šiol apdulkintojais ir apskritai naudingaisiais vabzdžiais dar nebuvo rimtai susirūpinta, nesudarytos bent minimalios sąlygos jiems išlikti.
Kai naudojama šitiek nuodingų chemikalų, kai be atodairos melioruojamos iš eilės visos žemės, nyksta miškai ir ramios, nuošalios pievos, krūmynai, nebelieka vietos naudingiesiems vabzdžiams veistis.
Daugelis bitinių plėviasparnių (šilkbitės, smiltbitės, vagabitės) lizdus įsirengia žemėje, smėlinguose kalvelių, griovių, vandens telkinių šlaituose, pievose, taip pat nuošalesnėse vietose – mat šiems vabzdžiams reikalinga ramybė. Tačiau vis mažiau belieka vietų, kur ji nebūtų trikdoma. Pamiške ar pieva keliskart perėjus galvijų bandai, dauguma žemėje įsikūrusių bičių arba jų lizdų žūva. O laukų pakraščiuose apsigyvenę naudingieji vabzdžiai išnuodijami žemės ūkio chemikalais.
Kai kurios pavienės bitės apsigyvena įvairių tuščiavidurių augalų stiebų kiaurymėse, medžių kelmuose, medinių pastatų sienose, pasirinkdamos įvairius plyšelius, medieną graužiančių vabzdžių urvelius. Taigi nykstant mediniams trobesiams mažėja ir šioms bičių rūšims gyventi tinkamų vietų. Todėl tiek natūralioje gamtoje, tiek žemės ūkiui naudojamuose plotuose reikėtų įkurti kuo daugiau nedidelių saugomų teritorijų – mikrodraustinių. Ypač tokios salelės reikalingos laukuose, kad jose galėtų gyventi ir daugintis naudingieji vabzdžiai, rastų prieglobstį kiti gyvūnai. Jas galima palikti ten, kur esama medžių, krūmų, taip pat vandens telkinių apsauginėse zonose, nešienaujamų pievų lopeliuose. Ten, kur panašių plotelių jau nėra, reikėtų pagalvoti, kur ir kaip juos atkurti, įrengti dirbtinių lizdaviečių laukinėms bitėms. Pirmiausia tuo turėtų rūpintis gamtos apsaugos entuziastai, miškininkai, sodininkai, ūkininkai, jaunieji gamtininkai, moksleiviai. Deja, šių labai svarbių darbų Lietuvoje niekas nesiima.
Nuo entomologijos klasiko Piterio Fabro laikų žinoma nemaža būdų dirbtinėms lizdavietėms įrengti. Kamanėms gaminami specialūs aviliukai, o vienišosioms bitėms nereikia ir jų. Tuščiaviduriuose augalų stiebuose gyvenančioms bitėms (bitėms lapkiepėms, osmijoms) iš supjaustytų nendrių ar kitų tuščiavidurių augalų stiebų surišami apie cm ilgio ryšulėliai ir iškabinami pačiose įvairiausiose vietose – gyvenamųjų pastatų, sodo namelių, ūkinių trobesių pastogėse, prie medžių šakų, kamienų. Nuo lietaus juos galima apvynioti polietilenu ar kita drėgmės nepraleidžiančia medžiaga.
Kitoms pavienių bičių rūšims, naudingosioms vapsvoms, sfeksams, kai kuriems kitiems vabzdžiams tinka medinių pastatų sienose, nudžiūvusiuose medžių kamienuose, kelmuose (geriausia pušų) išgręžtos 6-8-10 milimetrų skersmens ir apie 15 cm gylio skylutės. Tačiau tinkamose vietose tokių sausų kelmų retai berasi. Tada lizdavietės daromos taip: 20-25 cm storio ir apie 40 cm ilgio pušinėje pliauskoje prigręžiojama 20-30 minėto skersmens skylučių, viršuje prikalamas baltai nudažytas skardos stogelis, ir visas šis įrenginys pritvirtinamas prie žemėn įkalto kuolo. Kad tokių lizdaviečių neapniktų skruzdėlės, mėgstančios pasmaguriauti naudingųjų vabzdžių lervomis, kuolo apačia nudažoma emale, o ant dažų užtepamas vazelino sluoksnis.
Sudėtingesni dirbtiniai lizdai įrengiami iš lentų sukaltose įvairaus dydžio plokščiose dėžėse: sienelėse prigręžiojama skylučių, o į jas iš vidaus įstatoma daug įvairaus skersmens nendrių ar kitų tuščiavidurių augalų stiebų. Šitokias lizdavietes gamindavo žymus entomologas S.Malyševas, entomologijos tėvo P.Fabro garbei pavadinęs juos „Fabro aviliais“. Fabro aviliai statomi palaukėse, miškų aikštelėse, pamiškėse, nešienaujamose pievose, prie vandens telkinių, soduose, prie ankštinių žemės ūkio kultūrų, kultūrinių pievų.
Žemėje urvelius rausiančioms pavienėms bitėms sausose smėlėtose vietose, geriau – šlaituose, galima nukasti velėną. Aiškų, šitai daryti galima ne visur. Reikia žiūrėti, kad nesugadintume kraštovaizdžio, nepaskatintume šlaitų erozijos.
Kai kurios bitės, pavyzdžiui, gaurabitės, rausia urvelius molingoje dirvoje, molinių ar net medinių pastatų sienose, tad lizdavietes joms tenka daryti iš molio. Į lentinį keturkampį rėmą prikrečiama molio ir jame padaroma daug apie 10 cm gylio skylučių. Lizdavietę galima statyti šlaituose, kalvelėse arba pievose ant akmenų arba ant neaukštų kuolų.
Prieš dešimtį metų originalias lizdavietes pavienėms bitėms ir kitiems naudingiems plėviasparniams sukūrė Omsko srities gamtininkai. Tai apie 2 metrų aukščio ir 3-4 metrų ilgio nameliai, panašūs į pavėsines. Į žemę įkasami 6-8 pušiniai stulpai, prie jų tvirtinamas stogo karkasas iš kartelių ir dengiamas ilgais tuščiavidurių augalų kūliais. Tinka nendrės, meldai, šiaudai, saulėgrąžos, varnalėšos ir kita panaši medžiaga. Į pastogę prikišama 20 cm ilgio pušinių pliauskų, prigręžiotų nuo 6 iki 8 mm skersmens skylučių. Stulpų apačią būtina nudažyti ir storai pritepti vazelinu. Tokiuose nameliuose nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens gyvena daug įvairių plėviasparnių – entomofagų bei augalų apdulkintojų, o žiemą juose galima įrengti lesyklas paukščiams. Entomologinius namelius reikia statyti tokiose vietose, kur jie niekam nekliūtų – miško aikštelėse, pamiškėse, paežerėse, paupiuose ar pievose. Neblogai būtų netoli jų užveisti įvairiu metų laiku žydinčių medingųjų augalų. Statant namelius būtina pasirūpinti ir jų išvaizda.
Apskritai, dirbtines lizdavietes bitėms reikia statyti ten, kur gausu žydinčių laukinių ar kultūrinių augalų, o aplinkui yra atvirų, saulėtų vietų.