Dažnai netinkamai besielgiantis žmogus sudrausminamas patarle, kuri pasibaigia žodžiais „ne miške esi“. Tačiau ir miške toli gražu ne viskas galima. Jis – laukinių gyvūnų ir augalų namai, todėl žmogaus besaikis išteklių naudojimas gali gamtai ne juokais pakenkti. Nors miške galima vaikščioti laisvai, tačiau imti be leidimo galima ne visas gėrybes. Įstatymai draudžia net vėjo nulaužtą šaką namo parsinešti, jei ne savo miške ją radai.
Draudžia teisės aktai
Aplinkos ministerijos miškininkystės skyriaus vyr. specialistė Zita Bitvinskaitė, paklausta apie deramą elgesį miške, sakė, kad tik praeitais metais teisiškai nustojo galioti Lankymosi miške taisyklės, kuriose buvo surašyta svarbiausia informacija miško gėrybių rinkėjui. Z. Bitvinskaitė neslėpė apmaudo, nes tada „visos taisyklės buvo vienoje vietoje ir viskas buvo aišku“.
Dabar gamtai nekenkiantį naudojimąsi jos gėrybėmis, o kartu ir tinkamą elgesį miške apibrėžia Grybavimo Lietuvos miškuose, Mažųjų gamtos turtų ir Vynuoginių sraigių išteklių naudojimo taisyklės. Jų turėtų laikytis kiekvienas grybų, uogų, riešutų, vaistažolių ar sraigių ieškantis medžiais apaugusiuose plotuose. Su grybavimo, sraigiavimo ir uogavimo taisyklėmis galima susipažinti ir bet kurioje jų supirkimo vietoje.
Visus mažuosius gamtos turtus rinkti draudžiama rezervatuose, o nuo balandžio 1 iki rugsėjo 1 ir ornitologiniuose draustiniuose. Jei grybai, uogos ar riešutai vilioja privačiame miške, esančiame arčiau nei šimto metrų spinduliu nuo šeimininko sodybos, privaloma šeimininko atsiklausti. Kituose miškų plotuose gėrybių rinkimas gali būti laikinai uždraustas savivaldos institucijų sprendimais ir žmonės turi būti apie tai informuojami papildomai.
Blusinėtis draudžiama
Pasigirdus pirmiesiems gandams apie baravykus, į miškus suplūsta daugybė grybautojų. Nors netrūksta jų ir prieš baravykų sezoną – pavasarį grybautojai ieško raukšlėtųjų bobausių, vasarą samanose pradeda geltonuoti Voveraičių kepurėlės. Grybavimo taisyklės išskiria dvi grybų rūšis – voveraites ir baravykus. Pasak Aplinkos ministerijos biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistės Kristinos Klovaitės, šios rūšys pasirinktos orientuojantis į grybų supirkimą. Tai – dažniausiai superkami grybai.
Žvalgantis miške voveraičių ir baravykų reikia atkreipti dėmesį į jų dydį. Kad ir kaip gaila būtų, mažesnius grybus reikia palikti paaugti. Per mažas rinkimui baravykas – tas, kurio kepurėlės skersmuo nesiekia pusantro centimetro. Voveraitės laikomos per mažomis, kai jų kepurėlių skersmuo nesiekia vieno centimetro.
Mažų grybų negalima nei rinkti, nei supirkti, nei pardavinėti. Jei aplinkos ministerijos pareigūnai patikrinimo metu ras tokių baravykiukų ar voveraičių, grybautojams bus skirtos baudos. Už grybų supirkimą, pardavimą ar perdirbimą pažeidžiant nustatytą tvarką piliečiai gali užsitraukti baudą nuo dviejų šimtų penkiasdešimties iki penkių šimtų litų, o pareigūnai – nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų. Tačiau miško lankytojams tikrai nereikia į mišką neštis liniuočių ir matuoti kiekvieno grybo. Jei iš viso surinktų grybų kiekio per mažų grybukų yra mažiau nei 10 procentų, baudos negausite.
Dažnai, nežinodami, kad už per mažų grybų rinkimą gali būti nubausti, grybautojai gal iš alkio, o gal iš skūpumo ieško pasislėpusių voveraičių samanose. O miško paklotės ardymas tomis pačiomis grybavimo taisyklėmis yra draudžiamas. Tad darant vieną pažeidimą, kitas gali atsirasti ir nejučia.
Nors 1718 metais prancūzų botanikas Vajanas grybus charakterizavo kaip velnio padarus, ardančius bendrą gamtos harmoniją, tačiau nereikia miško nuo jų išvalyti. Sunku pasakyti, kodėl grybautojai taip žiauriai elgiasi su nevalgomais grybais ir neišspardę jų pro šalį nepareina. Užtenka miške nuodingų ir nepažįstamų grybų tiesiog nerinkti, o jų niokojimą draudžia grybavimo taisyklės. K. Klovaitė aiškino, kad kiekvienas sutvėrimas miške atlieka savo funkciją ir nereikia žmogui nevertingų grybų naikinti. „Jei medis nėra ąžuolas, juk jo nepjausi“, - aiškino specialistė.
Kol mokslininkai ginčijasi, ar geriau grybus rauti, ar pjauti, taisyklės leidžia abu variantus. „Grybaujant grybas išraunamas arba nupjaunamas prie žemės“, - rašoma Grybavimo Lietuvos miškuose taisyklėse.
Visko su saiku
Renkant uogas, specialių veiklos apribojimų miške nėra daug. Mažųjų gamtos turtų taisyklės nustato, kad visas uogas galima rinkti tik joms prinokus. Nustatyti griežti terminai tik bruknėms ir spanguolėms – jas rinkti galima atitinkamai nuo rugpjūčio ir rugsėjo pirmųjų šeštadienių. Renkant uogas draudžiama žaloti uogienojus – nesvarbu ar rankomis, ar kojomis, ar naudojant specialias mechanines priemones. Lygiai tokia pat taisyklė galioja ir riešutavimui. Lazdynus pjauti riešutaujant leidžiama nebent tuo atveju, kai jie ne vėliau nei po metų bus iškirsti.
Norint nusinešti namo vaistinių augalų, reikia per daug neįsismarkauti: renkant žolę, žiedus ar lapus, privaloma palikti daugiau nei trečdalį nepažeisto augalo, renkant šakniastiebius ar šakas – daugiau nei 70 procentų. Nuo medžių pumpurų ar lapų galima nurinkti ne daugiau nei 40 procentų.
Viršūnes leidžiama nupjauti daugiamečių žolinių augalų – kiečių, sukatžolių, raudonėlių, kraujažolių, jonažolių. Visą dalį iki šaknų – čiobrelių ir saulašarių. Su šaknimis rauti leidžiama tik vienamečius augalus. Nuo medžių smulkias šakeles nupjauti leidžiama nebent jei renkate beržo ir tuopos pumpurus, liepų žiedynus ar alksnio kankorėžius.
Įmanoma į namus parsinešti ir į Raudonąją knygą įrašytą vaistažolę, tik prieš tai reikia pasirūpinti Aplinkos ministerijos leidimu.
Sraigiavimo tvarką numatančiose taisyklėse numatyta, kad negalima rinkti sraigių, kurių kiauto skersmuo yra ne mažesnis nei 2,8 centimetro. Superkamos sraigės jau turi būti išrūšiuotos pagal dydį. Visame kiekyje negali būti daugiau nei 5 procentai per mažų lietuviškųjų moliuskų. Sraigių rinkimo sezonas yra trumpas ir jau pasibaigė. Jis tęsėsi nuo gegužės 1 iki liepos 1.
Už sraigių rinkimą ne sezono metu gresia bauda nuo 200 iki 400 litų, kartu sumokant ir žalą gamtai – už kiekvieną sraigę po 3,19 lito. Saugomose teritorijose baudos gali siekti ir tūkstantį litų, taip pat mokant ir už kiekvieną sraigę. Tačiau Vilniaus aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Juozas Dautartas pabrėžė, kad tokių nusižengimų praktiškai nebūna, nes sraigės superkamos tik sezono metu ir surinkėjai neturėtų kur jų dėti. „Tokie sraigiautojai nuvestų tiesiai pas nelegaliai dirbančius supirkėjus ir paaiškėtų visa grandinė“, - aiškino J. Dautartas.
Reikalaujantys leidimų
Uogos, grybai ir sraigės iš miško gali būti renkami neribotais kiekiais ir tam nereikia leidimų. Tačiau yra daug miško turtų, kuriuos namo neštis galima tik prieš tai gavus leidimus. Jų reikia: kelmams ir dervuoliams rauti, vytelėms ir šakelėms pjauti, kalėdinėms eglutėms kirsti, miško paklotei imti, sulai leisti, žievei, tošiai, karnoms lupti nuo augančių krūmų, šienauti miško žemėje, gyvuliams ganyti miško žemėje, savaiminukų sodmenims kasti, riešutauti iškertant lazdynus, nendrėms pjauti. Pastarosioms leidimus išduoda rajonų aplinkos apsaugos agentūros. Kitus suteikia privataus miško savininkas arba valstybinio miško valdytojai.
Kaip rinkti šiuos miško išteklius, plačiau galima paskaityti Mažųjų gamtos turtų rinkimo taisyklėse.
Neturi miško – neisi malkauti
Miškų kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotojas Marius Ivanauskas teigia, kad nuosavo miško neturintiems žmonėms teisiškai iš miško negalima nei pagaliuko namo atsinešti, nei ąžuoliuko krikštynoms išsikasti. „Jei tu nori agurko, kuris auga kaimyno darže, tai negali eiti jo iš ten skinti“, - situacijas lygino M. Ivanauskas. Jei šakų pasirinkti nori privačiame miške, reikia jo savininko leidimo, jei valstybiniame miške – miško valdytojo leidimo.
Tačiau jis patikino, kad jei poilsiaudami miške lankytojai susiranda kelis žagarus laužui užkurti, niekas jų baudomis neapkraus.