Senovės kriviai kalbėjo apie žmogaus menkumą ir gamtos didybę
Mūsų senojo tikėjimo renesansu laikytina praėjusio šimtmečio pradžia, kuomet Jonas Gediminas Beržanskis - Klausutis (1862-1936), susigrąžino kunigaikščio titulą ir oficialiai įteisino save kaip senojo lietuvių tikėjimo išpažintoją. Knygelėje „Senovės lietuvių tikėjimas” (1928 m.) jis aiškino: „Senovės lietuviai į jokius niekus netikėjo, jie tik gerbė visą matomą pasaulį ir prieš jį tik nulenkdavo savo galvą. (...) Senovės lietuvių kunigai - vaidilos, kriviai kalbėjo žmonėms apie gamtos ir matomo pasaulio didybę, grožybę, apie žmogaus menkumą, palyginant su visa gamta ir apie reikalą džiaugtis, tą viską matant, apie reikalą gyventi gražiai, ramiai, padoriai, kaip tai yra matoma ir pačioje gamtoje...”
Protėviai žinojo, kaip geriausia gyventi mus supančioje gamtoje
Romuva telkia tautiškai nusiteikusį jaunimą, norintį atgaivinti ir puoselėti senąsias tautines šventes, tradicijas, papročius, rengia stovyklas ir ekspedicijas. Ypač pagarsėjo Kelmės stovyklos, į kurias vienu metu suvažiuodavo po kelis šimtus jaunuolių.
J. Trinkūnas mokė, kad mūsų tautosaka ir mitologija – tai ne kokia nors mistika, o įprasmintos žmogui gerai pažįstamos jį supančios aplinkos detalės - gyvūnai, medžiai, akmenys, vanduo ir ugnis, tai - protėvių sukaupta ir sumaniais pamokymais išreikšta išmintis, kaip gyventi geriausiu būdu mus supančioje aplinkoje. Juk nė viename istorijos tarpsnyje gamtos sudvasinimas nesumenkino jos praktinės reikšmės. Priešingai – tas sudvasiniams padėjo geriau ją suprasti.
Medis žmogų šildė ir maitino, bet žmonės ir stebuklingomis medžių galiomis tikėjo. Beržų pašventintas šakeles moterys kišo į palubes, manydamos, kad taip apsaugos namus nuo perkūnijos. Žaliasis kadagys ir anksčiausiai pavasarį sprogstantis žilvitis buvo nepakeičiami verbų puokštėje. Kiemų, gryčių ir net gyvulėlių puošmena per sėkmines buvo berželiai. O gydančios medžių savybės?!
Pigiausi vaistai nuo galvos skausmo
Palengva, dėl įvairių Lietuvai nepalankių istorinių įvykių nutrūko mūsų dvasinis ryšis su gimtąja žeme... Tiesa, dar populiarus kvėpavimo takų ligų gydymas pasivaikščiojant pušynuose, plakimasis beržinėmis, ąžuolinėmis ir kadaginėmis vantomis, ąžuolo ir šaltekšnio žievės antpilai, bet mažai kas beatsimena, kad nugaros skausmą galima malšinintis priglaudus skaudančią nugarą prie beržo... Tik vyresni žmonės dar žino, kad parymojus po ošiančiu ąžuolu ir galvą nustos skaudėti, ir negeros mintys išsisklaidys… Jei kai kuriose nuošalesnėse Lietuvos vietovėse net iki XX a. pradžios buvo nepaliestos ir senovinės apeigos, tai dabar ir šventės jau tampa nebe šventėmis, o eiliniais laisvadieniais, kuriuos galimą „kilnoti“ iš vienos dienos į kitą.
Šiandien visame pasaulyje kyla susidomėjimo savo praeitimi banga, atgaivinamos tautiškos šventės, kurios, beje, nesutrikdo nei vienos šalies ekonomikos. Priešingai, jos tik suvienija tose šalyse gyvenančius žmones, stiprina jų tautinę savimonę. Žmonės aukoja darbo dienas, bet šventes švenčia deramu laiku – net visą tarpušvenčio tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų laiką didelėje Vakarų Europos dalyje nedirbama! Pas mus, atrodo, trūksta išsilavinimo, tai yra, supratimo apie savo gamtišką prigimtį.
Studijuojame ekonomiką, kibernetiką, kitus pažangius mokslus, o svarbiausias Lietuvai mokslas - apie lietuviškąjį etnosą liko kažkur toli nuošalėje. O juk meilė supančiai aplinkai ir pagarba iš jos kilusioms tradicijoms, atitinkančioms dvasinius ir fiziologinius poreikius, visais laikais buvo vienybės, dvasinio tvirtumo ir valstybingumo pagrindas.
Gilindamiesi į kibernetiką ir ekonomiką vieną svarbų mokslą pamiršome
Mums reikia tik išsaugoti aplinką, kurioje gyvename ir savo tradicijas, papročius, šventes, išsaugoti tautinę savimonę. Juk iš esmės ne kalba, ne įrašas pase apie tautybę vieniją žmones, o vieta, kurioje jis gimę, papročiai, atsiradę iš tos gamtinės aplinkos, kurioje jie gimė ir augo.
Pas mus, atrodo, tiesiog dar trūksta išsilavinimo, tai yra, supratimo apie savąją prigimtį. Studijuojame ekonomiką, kibernetiką, kitus pažangius mokslus, o svarbiausias Lietuvai mokslas - apie lietuviškąjį etnosą liko kažkur toli nuošalėje.
O juk net kiekvienam tik gimusiam žmogui duotas vardas tam tikra dalimi nulemia jo likimą. Pavyzdžiui, jei žmogaus varde yra raidė „r“, primenanti Perkūno trenksmą – Arėjas, Birutė, Gražina, Šviedrys ar pan., toks žmogus visada jausis stipresniu už kitus, varde esanti priesaga „im“, „in“ - Rimgaudas, Rimantė ir pan., susijusi su galingų žvėrių skleidžiamu garsu, suteikia žmogui tam tikrą iškilumą ir t. t. Ir apskritai – kuo artimesnis gamtos garsams vardas, tuo stipresnis žmogaus išauga, tuo laimingiau jo gyvenimas klostosi.
Tiesa, į senąjį tikėjimą jau nebegrįšime – to ir nereikia, tačiau privalome iš savo protėvių pasimokyti meilės mus supančiai aplinkai. Nė kiek ne mažiau svarbu – išsaugoti mūsų natūralią dvasinę aplinką, suformuotą per šimtmečius mus supančios gamtos ir jos reiškinių.
Reikia saugoti ne tik gamtą, jos įtakoje susiformavusias liaudies tradicijas, papročius ir apeigas, gyvavusias tūkstančius metų, bet ir autentiškus vietovardžius – juk dabar visame pasaulyje siekiama susigrąžinti savo kultūrinį paveldą, o vietovardžiai - niekur neverčiami į kitas kalbas.