Apie perteklinį vartojimą, neracionalų išteklių naudojimą ar perprodukciją rašyta jau tiek, kad daugelis mūsų vidury nakties pakelti atsakytume, kad šiuolaikinis pasaulis naudoja gerokai daugiau išteklių nei jam reikia, o neracionalus vartojimas skatina vis didesnę gamybą, kurį ankščiau ar vėliau virsta neišvengiama perprodukcijos krize. Ir tai, kas buvo pagaminta ilgam, atgula įmonių sandėliuose arba keliauja į sąvartynus.
Trečdalį maisto gaminame tam, kad išmestume
Viskas, ką tik parašiau, dažnam tėra abstrakti teorija, paveikianti mąstymą tiek pat, kiek užrašas „Rūkymas žudo“ užkietėjusį rūkalių. Taigi, šiandien kalbėsime konkrečiau, nes tik tada matysime tikrą vienos iš perteklinio vartojimo problemų mąstą.
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (2011 m.) nurodo, kad beprasmiškai sunaikinama apie 30 procentų pasaulyje išauginto ir pagaminto maisto, kas sudaro 1,3 mlrd. t. per metus. Nesunku suprasti, kad daugiausiai prie to skaičiaus prisideda išsivysčiusios pramoninės valstybės.
Tai kaip gi pamaitinti Afriką?
Kiekvienas amerikietis ir europietis vidutiniškai išmeta 95 -115 kg maisto per metus, o štai centrinėje Afrikoje ar Pietryčių Azijoje šis skaičius tesiekia 6 -11 kg. Dar didesnis maisto kiekis prarandamas gamybos metu ir sugenda tiesiog parduotuvių lentynose, o bendras pačių vartotojų išmetamas ar prarandamas gamybos/prekybos metų maisto kiekis, tenkantis vienam vakariečiui, sparčiai artėja prie 300 kilogramų per metus.
Vakarų valstybių išmetamo maisto kiekis, t.y. 222 mln. tonų, beveik lygus viso maisto, gaminamo centrinėje Afrikoje, kiekiui (230 mln. tonų). Štai jums ir pasiūlymas, kaip spręsti bado problemą. Neracionalų maisto išteklių naudojimą ir kitus socialinius-ekonominius veiksnius, o ne per mažą gamybą nurodo ir JTO ekspertai. Jų 2008 m. paskelbtame tyrime (The Synthesis Report of the International Assessment of Agricultural Knowledge, Science and Technology for Development). paneigiamas mitas apie GMO, neva stebuklingai išgelbėsiantį pasaulį nuo bado.
Be to, maistui pagaminti naudojamų išteklių kiekiai vis didėja, nes kapitalistinės globalizacijos sąlygomis maisto pramonė tampa vis imlesnė naujoms technologijoms, leidžiančioms nugabenti produkciją nors ir į tolimiausią pasaulio kraštą. Tai didina ir taršą, ir dabar pagaminus 1 toną maisto į orą išleidžiamą 4,2 tonos CO2.
Kas dešimtmetį - 15 proc. augimas
Apie utilizavimo problemą, kuri yra neišvengiama esant dideliam išmetamo maisto kiekiui, kalba ir tyrėjai iš konsultavimo bendrovės „C-Tech Innovation“. Jie suskaičiavo, kad Jungtinėje Karalystėje vien išmestų produktų transportavimui ir utilizavimui išleidžiama 175 mln. svarų.
Tendencija šiuo metu tokia, kad išmetamo maisto kiekiai tik didėja. Paskaičiuota, kad kas 10 metų kiekvienoje iš maisto grandžių - gamyboje, prekyboje ir vartojime - išmetamų produktų kiekis didėja 15 proc. Tam įtakos turi ne tik gamintojų klaidos skaičiuojant poreikį, prekybininkų gobšumas ar mūsų pačių neūkiškumas, bet ir teisinis reglamentavimas. Vokietijos ARD televizijos sukurto filmo apie maisto atliekas autorius Valentinas Thurnas teigia, kad nuo 70-jų metų iki dabar maisto atliekų kiekis padvigubėjo.
Kreivų agurkų direktyva
Ta proga tenka prisiminti anekdotinį, bet milžinišką žalą atnešusį Europos Komisijos reglamentą, pašaipiai pramintą „Kreivų agurkų direktyva“. Šioji direktyva nurodė, kokios prekinės išvaizdos turi būti parduodami vaisiai ir daržovės. Taigi, visiškai tinkami vartojimui, bet, euro-biurokratų manymu, „negražūs“ produktai neturėtų pasiekti parduotuvių lentynų. Tik 2009 m. liepos mėnesį šis akivaizdžiai stambių maisto pramonės atstovų ir prekybininkų interesus atitinkantis ribojimas iš dalies buvo atšauktas, todėl dabar jau galima prekiauti ne tik kreivais agurkais bet ir morkomis. '
Didieji prekybos centrai taiko savo atskirus prekinės išvaizdos standartus, kuriuos nulemia tik parduotuvės rinkodara. Jau mano minėtas Vokietijos režisierius V. Turn maisto kiekį, prarastą dėl tokių apribojimų, vertina 1,5 mlrd. eurų kasmet. Ir tai - vien Vokietijoje.
Iš įdomesnių regioninių tyrimų verta paminėti Švedijoje atliktą ir ypač gyvūnų mylėtojus turintį papiktinti tyrimą. Šioje šalyje kasmet išmetamą per 9 mln. tonų mėsos. T.y. 30 tūkstančių galvijų buvo užauginta, užmušta, supakuota ir išvežiota po parduotuves visiškai veltui.
Taigi, išmetamo maisto problema, kaip matote, yra kur kas aktualesnė kiekvienam mūsų, nei galima pagalvoti. Jai spręsti reikia, be abejo, mūsų pačių sąmoningumo, tačiau jo nepakaks, jei nebus imtasi priemonių kitose maisto grandinėse. Galiojantys teisės aktai, pavyzdžiui, neleidžia legaliai išdalinti pasibaigusio galiojimo maisto, net jei tas maistas yra saugus. Tad kodėl nepakeitus teisės aktų taip, kad be termino, skirto komerciniam realizavimui ir galiojimo termino, atsirastų „langas“ kurio metu jau nebūtų galima realizuoti produkcijos prekyboje, bet ir neprivalu priduoti utilizatoriams, kurie vis labiau lobsta iš didėjančio atliekų kiekio.
Tokį maistą galėtų pasiimti skurdžiausiai gyvenantys. Tokių sprendimų gali būti kur kas daugiau. Reikia tik noro keisti tragišką padėtį iš esmės.