Pavojus stiklinėje: kokį nuodą gauname su cukrumi?

Cukrus – maisto produktas, kurį vieni keikia, o kiti be jo neįsivaizduoja savo gyvenimo. Galima ilgai ginčytis ar apskritai reikėtų jo atsisakyti, ar nedideli cukraus kiekiai kaip tik yra būtini žmogaus organizmui. Tačiau šiame straipsnyje tikrai nebandysime išspręsti šio ginčo, o pakalbėsime apie tai, kaip vis tik gaminamas cukrus. Gal tai kai kam taps paskata jį vartojant jausti saiką.

Kada cukrus laikomas neabejotinai sugadintu?

Nepamirškime - cukrus yra maisto pramonės produktas ir jo kokybė priklauso nuo visos grandinės gamybos operacijų. Jei gamintojas nesilaiko technologinių reikalavimų, arba sąmoningai juos pažeidžia, tuomet galutinis produktas gali būti ne tik nekokybiškas, bet ir pavojingas.

Anokia paslaptis, kad ne visi gamintojai sunaikina arba perdirba brokuotą produkciją. Dalis jos atsiduria prekyboje. Ypač dažnai taip elgiasi Lenkijos gamintojai, kurių dažnas turi savo „pilkąsias“ prekių realizavimo schemas.

Cukrų iš cukrinių nendrių žmonija gamina jau 2,5 tūkst. metų, iš cukrinių runkelių – kelis šimtus metų. Ir ši technologija šimtmečiams bėgant labai stipriai nepakito. Pirmiausia šakniavaisiai (kalbame apie mums įprastą iš cukrinių runkelių gaminamą cukrų) yra nuplaunami. Kad efektyviau būtų pašalintas purvas ir nukenksminti mikroorganizmai, naudojamos įvairios priemonės.

Viena iš jų yra kalkinis vanduo. Jau šioje gamybos stadijoje cukrus gali būti „praturtintas“ pašalinėmis medžiagomis. Tiesa, net ir pažeidus gamybos technologiją šiame etape galutinį produktą sugadinti sunku.

Kur kas blogiau, jei kalkės lieka po vadinamųjų difuzinių sulčių apdorojimo, kuomet jos betarpiškai sąveikauja maišomos kartu su kalkių skiediniu (kalkių pienu). Iš esmės, jei taip atsitiko, galutinis produktas neabejotinai bus sugadintas ir neturėtų pasiekti pirkėjų. Tačiau spėju, kad dažnam yra tekę stebėti, kaip įmetus šaukšteli cukraus į arbatą atsiranda keistos putos. Ir tai yra greičiausiai ne kas kita, o kalkių likučiai. 

Kas bendro tarp cukraus ir ploviklių?

Šiuolaikiniai gamybos būdai nuo seniau naudotų skiriasi tuo, kad dabar naudojami ir kai kurie sudėtingesni chemijos produktai. Nustebsite, tačiau cukraus ir valiklių gamyba turi tam tikrų panašumų. Kad valikliai plautų efektyviau, naudojamos paviršiaus aktyvios medžiagos (PAM) ir dalis tų pačių medžiagų specialių priedų pavidalu naudojamos cukraus pramonėje. Ir ne įrengimams plauti, o cukraus išeigai padidinti. 

Smulkintų cukrinių runkelių plovimo PAM medžiagomis metu tiesiog nuplaunama daugiau cukringų sulčių. Taip pat paviršiaus aktyvios medžiagos naudojamos teršalams cukringame sirupe surišti ir nusodinti. Beje, šios medžiagos buvo pradėtos naudoti cukraus pramonėje atsitiktinai pastebėjus, kad skalbimo milteliai, patekę į cukringos žaliavos masę, padidina cukraus išeigą.

Teoriškai PAM likučių cukruje neturėtų būti, tačiau tam tikra rizika visuomet egzistuoja. Be to, pramonei naudojant PAM dideliais kiekiais kenčia ir aplinka, į kurią pavojingos medžiagos patenka.

Pats įžūliausias cukraus „pagerinimo“ būdas yra papildomų dirbtinių saldiklių naudojimas, kurie yra iki kelių šimtų kartų saldesni už cukrų. Tiesa, Lietuvoje dar netekę matyti taip „pagerinto“ cukraus, tačiau įtarimai, kad taip buvo daroma su įvežtiniais cukraus produktais (aromatizuota cukraus pudra, vanilinis cukrus ir pan.) tikrai kilo ne kartą.

Tiesa, kur kas didesnė tikimybė susidurti su dažytu rudai baltuoju cukrumi, kuris imituoja rudąjį cukrų. Tačiau tai jau atskira tema, kurią panagrinėsime vėliau.