Projektas „Mokanti žemė“: nuo kenkėjų apsaugantys augalai ir pernykštė žolė vietoj trąšų

Nenumaldomai artėjant pavasariui susivienijimo Zali.lt narys Gražvydas Jegelevičius dalinasi projekto „Mokanti Žemė“ metu sukaupta patirtimi: kažkur pamiškėje už Vilniaus, laikantis gamtinės žemdirbystės pagrindų ir įvairių natūralių daržininkystės triukų buvo įkurtos kelios lysvės daržovių, kurias entuziastai prižiūrėdavo laisvu laiku. Paskaitykite, ko jie išmoko per praėjusios vasaros sezoną.

Dar kovo pabaigoje surengėme trumpą įžanginę paskaitėlę, kurios metu pristatėme savo ketinimus įrengti daržą už miesto, kur galėsime mokytis, eksperimentuoti ir pritaikyti gamtinės žemdirbystės žinias, auginti maistą kartu, prižiūrėti augalus bei dalintis derliumi. Siekdami visa tai atlikti kuo natūraliau, gamtiškiau ir, kad mums būtų kuo mažiau darbo, pasirinkome gamtinės žemdirbystės/permakultūros metodus. Į pristatymą susirinko būrelis entuziastų, iš kurių keli papuolė ne į tą paskaitą, bet susidomėjo ir prisijungė. Tiesa, kaip parodė išvykos į daržą, iš visų „teoriškai susidomėjusių“ tik nedidelė dalis prisijungė prie daržo įkūrimo ir priežiūros.

Daržo naujakuriai - ridikėliai, ropės ir špinatai

Balandžio antroje pusėje, nutirpus sniegui, nuvykome į būsimo daržo teritoriją, esančią netoli Lentvario, apsižvalgyti, susipažinti su aplinka bei paplanuoti. Teritoriją supo keli nedideli ploteliai miško, kalvos bei šalia telkšanti kūdra. Akys ieškojo vietos, kur geriausia įkurti daržą, t.y. vietos, kur nepučia stiprūs vėjai bei pakanka saulės spindulių, – išsirinkome kalvos pietinę pakalnę.

Vieni iš pirmųjų darbų buvo atlikti namie – tai planavimas, ką sėsime ir sodinsime, daržo išplanavimas, sėklų įsigijimas bei sėjinukų daiginimas namie. Ištirpus įšalui surengėme pirmąją darbinę išvyką, kurios metu grėbėme pernykštę žolę mulčui ir įrenginėjome lysvę pavasarinėms daržovėms (įvairioms salotoms, ridikėliams, špinatams ir kt.) sukasdami žemę ir pašalindami velėną.

Paruošėme vieną tokią lysvę (1m pločio ir 8m ilgio), uždengėme apie 20 cm storio mulčo sluoksniu ir pradėjome pirmuosius eksperimentus. Dirvos paviršius buvo lengvas priemolis, bet vos giliau pakasus, molis stipriai tankėjo ir labai drėko. Vėliau darže išdygo asiūkliai, kurie indikuoja drėgnas sąlygas. Praskyrę mulčą pasėjome pirmuosius augalus: ridikėlius, ropes, špinatus bei įvairias salotas.

Taip pat lysvės kraštuose pasodinome kalendras bei medetkas, kaip apsaugos liniją nuo galimų kenkėjų. Svarbu žinoti, jog eksperimentuoti su kenkėjus atbaidančiais augalais reikia atsargiai, nes jie gali nubaidyti ir apdulkinančius vabzdžius.

Kodėl lysvėse reikia gėlių ir ko trūko moliūgams?

Po savaitės į daržą su didesne grupele entuziastų – vos užteko įrankių atlikti darbus. Sugrėbėme daug pernykštės žolės, kuria išklojome dar penkis 1m pločio ir 8m ilgio plotelius apie 20cm storio sluoksniais – tai būsimos lysvės.

Norėdami paspartinti šieno fermentaciją ir dirvodaros proceso pradžią, šieną palaistėme arklio išmatų tirpalu, taip perkeldami reikalingų bakterijų kolonijas į mūsų daržą. Taip pat sukasėme dar vieną 1 metro pločio ir 8 metrų ilgio lysvę, į kurią vėliau sėjome/sodinome prieskonines žoleles ir įvairias gėles (agurkles, ramunėles, mėtas, melisas ir kt.), kurios žydėjimo metu pritraukė gausybę naudingų vabzdžių ir gerino daržo estetinį įvaizdį.

Tuo metu, kai atlikome pirmuosius darbus, o pavasario saulė šildė žemę, namie ant palangės pamažu augo ir stiprėjo skirtingų rūšių kopūstai, pomidorai, dumplainiai, moliūgai, cukinijos bei įvairios žolelės. Šie augalai darže atsidūrė gegužės pabaigoje – birželio pradžioje.

Šias daržoves sodinome į lysves, kurių nekasėme, bet buvome uždengę mulču – velėna jau buvo pradėjusi pūti, o po mulču gyveno gausybė sliekų. Tiesiog praskyrėme mulčą ir, įbėrę šiek tiek derlingo dirvožemio, pasodinome.

Po savaitės daržovės atsigavo ir jau buvo pradėjusios augti, išskyrus moliūgus, kurių lapai ėmė gelsti. Šį netikėtumą išsprendėme palaistydami juos dilgėlių ekstrakto tirpalu, kurį patys pasigaminome. Augalai kaip mat atsigavo ir ėmė sparčiai vytis brolius ir seseris kaimynų daržuose, žydėti bei megzti vaisius.

Kodėl piktžolės visai ne „piktžolės“?

Šalia paminėtų daržovių eksperimentuodami pasodinome augalų kompanionų, kurie (teoriškai) atbaido kenkėjus ir/arba padeda augalams augti. Pavyzdžiui, kopūstus apsaugojome šalavijais ir tai pasiteisino, nes kopūstų beveik nepuolė baltieji kopūstinukai, o tik atšalus orams ir apvytus šalavijams, prasidėjo kopūstinukų invazija – gerai, kad jau buvome nuskynę didžiąją dalį kopūstų.

Nepaisant šios augalų kompanionų sodinimo teorijos patrauklumo, tikrai ne visos kombinacijos pasiteisina, todėl remtis vien šia teorija nereikėtų. Siūlome neprisirišti prie visokių lentelių, verčiau pasiremti natūraliais arba dirbtiniais eksperimentais, jeigu yra jiems poreikis (pvz.: jei jūsų daržoves puola kenkėjai ir kt.).

Slenkant vasarai daržą sparčiai kolonizavo taip vadinamosios „piktžolės“, mūsų daržo atveju tai: dirviniai garstukai, dirvinės čiužutės, kiaulpienės, siauralapiai gysločiai, asiūkliai, paprastieji kiečiai, vienas kitas augalas iš pupinių šeimos ir kt. Dalis šių augalų mėgsta molingas dirvas ir turi savybių su savo šaknimis suardyti dirvos molio sluoksnį, – būtent dėl to jie ir augo sau palankioje nišoje.

Taigi, iš augalų galima sužinoti apie dirvos sąlygas ir kitas aplinkybes, bei, žinant dirvos sąlygas ir kitas aplinkybes, galima nuspėti, kokie augalai augs. Metų eigoje teko šalinti kai kuriuos laukinius augalus, kad neužgožtų daržovių, nes jos auga gerokai lėčiau negu laukiniai augalai, pastarieji turi didžiulį pranašumą.

Kiek vėliau į šias „piktžoles“ ėmėme žiūrėti kaip į gerą darbą darančius svečius (iš tikrųjų, svečiai buvome mes ir mūsų daržovės) – juk jie savo šaknimis išrausia kanalus dirvoje, pritraukia mineralų, kurie, laikui bėgant, pasklinda į viršutinius dirvos sluoksnius. Be gailesčio šalinome tik žolinius augalus (darže vietos velėnai nėra), kurie irgi prašėsi į daržą, – mat mulčui naudojome pernykštę žolę su smilgomis ir sėklomis.

Daržininkai liko patenkinti

Bėgant dienoms prižiūrėjome daržą, šienavome ir mulčavome, po mulču vyko intensyvūs dirvodaros procesai – metų pabaigoje paviršinis dirvožemio sluoksnis jau buvo įgavęs grumstelių pavidalo struktūrą ir tapo tamsiai juodos spalvos. Kito sezono eksperimentai parodys, ko vertas šis dirvožemis, bet, jau ir auginimo sezono pabaigoje, yra be galo smagu matyti susidariusias daržui palankesnes sąlygas.

Be daržo darbų, mes taip pat puikiai leidome laiką. Gera prisiminti pokalbius beriedant traukiniu, gamtoje praleistą laiką, pietus ant žolės, vidury pievos kaitinant saulei ir kitą veiklą. Įsitikinome, jog buvimas su bendraminčiais – vienas prasmingiausių šio daržo idėjos aspektų.

Komandos narė Monika:

„Į projekto pristatymą nuėjau gana spontaniškai, neturėdama didelių lūkesčių. Pristatymas iš karto sudomino – nedvejodama prisijungiau, norėdama savo rankomis išbandyti gamtinę žemdirbystę. Apie rezultatus tuo metu dar negalvojau, todėl derlius maloniai nustebino. Labiausiai įstrigo pirmoji pažintis su žeme ir bendražygiais, pirmasis komandinis šieno grėbimas su dainomis, pirmoji pietų pertraukėlė gulint ant žolės ir smagios kelionės dviračiais į daržą.

Labiausiai džiaugiausi pačiu procesu – dirbant darnioje komandoje kiekviena nauja patirtis buvo didelis džiaugsmas. Džiugino ir derlius – skanūs garbanoti kopūstai, ridikai, cukinijos, salotos, moliūgai, o daržo ramunėlių arbatą geriu ir šiandien :)“

Komandos narė Raminta:

„Mano patirtis tokia egoistiška: norėjau susipažinti su žmonėmis, kurie domisi panašia veikla ar išmano daržininkystę, taip sakant, ieškojau „daržo autoritetų“; praktikoje pritaikyti turimas žinias ir naujai išmokti visokių triukų. Mokiausi – kad savam darže neprapulčiau. Didelis džiaugsmas man buvo, kad auga!

Ir visi maži džiaugsmai – važiuoti traukiniu, grėbti, valgyti beravint, sulyti… Bet didžiausi džiaugsmai – žmonės ir supratimas, kad oooo – auga, skanu. Nuoširdžiai? Saugumo jausmas atsirado – žinau, kur ieškoti patarimo, bet ir pati jau užsiauginčiau. Supratau, kad važiavimas į daržą turėtų tapti tradicija ar apeiga – tokiu ritualu, nes šiais metais tikrai retai nuvykdavau ten. Globaliau – labai gera patirtis – labai tikiuosi, kad tokių daržų bus daug daug daug daugiau...“

Apibendrinant galima teigti, kad šią idėją įgyvendinti pasisekė – natūralūs bei pavykę ar nepavykę daržo eksperimentai suteikė naujų įžvalgų, atnešė supratimo ir džiaugsmo bei praplėtė draugų ratą.

Išskyrus supuvusius pomidorus, dėl nieko nesigailime ir raginame visus įkurti savo daržą ir pabandyti patiems užsiauginti savo maisto ir sėklų. Dėkojame visiems entuziastams bei Žali.lt ir Maisto Šaknų nariams padėjusiems įgyvendinti šią idėją. Kitąmet laukite tęsinio.

Gražvydas Jegelevičius