Šiemet Šv. Velykos – balandžio 8 dieną. Kristaus prisikėlimą žyminti šventė ne visada buvo krikščioniška – ją, viena ar kita forma, švęsdavo daugelis tautų. Pavasario, gamtos atsibudimo ir darbų pradžios šventė laikui bėgant buvo apipinti prietarais ir mitais, kurie galiausiai virto tradicijomis. Tradicijas ėmė keisti prekybininkų diktuojamos mados, o pastaruoju metu, augantis susidomėjimas ekologija, vėl kviečia atsigręžti į senuosius papročius.
Neatsiejamas Velykų atributas - kiaušinių marginimas taip pat gali būti ekologiškas, jei tam naudosime tradicinius, laiko išbandytus būdus.
Tautodailininkė iš Raseinių Gražina Butvinskienė Velykoms jau ruošiasi iš anksto. Moteris, iš tėčio išmokusi vašku marginti kiaušinius, prieš didžiausią pavasario šventę vos spėja suktis – gavėnios laikotarpis jai pats darbymetis.
Tautodailininkės G. Butvinskienės namuose apstu jau numargintų kiaušinių. Tiesa, ne tik vištos, bet ir stručio. Liaudies menininkė vedasi į namo rūsy, kuriame ji kasdien praleidžia nemažai laiko – ten jos darbo vieta. Ji sako, kad marginant kiaušinį būtina ramybė. Bet tiek neužtenka... Dar reikia margintojo kantrybės, susikaupimo ir, žinoma, laiko.
Geresnė prekyba Vilniuje
G. Butvinskienė pasakoja, kad margučių prekyba suintensyvėja prieš Šv. Velykas. Tuo metu raseiniškiai ir kaimyninių rajonų gyventojai atvyksta į jos namus, skambina – nori įsigyti vašku margintų kiaušinių. Tiesa, pastaraisiais metais prekyba šiek tiek sumažėjo, moteris svarsto, kad galbūt dėl ekonominio sunkmečio. Nepaisant to, liaudies menininkė optimizmo nepraranda – jos akys žiba, kasdien numargina po keletą kiaušinių.
Moteris aktyviai dalyvauja Raseinių tautodailininkų draugijos ,,Sodžius“ veikloje, džiaugiasi, kad kartu su bendraminčiais turi galimybę dalyvauti ne tik Raseiniuose, bet ir kituose miestuose vykstančiose parodose ir konkursuose. Keliuose jų tautodailininkė yra iškovojusi prizines vietas. ,,Jau 8 metus esu draugijos nare. Važinėjame po parodas, jose pristatau tiek kiaušinius, tiek tekstilės gaminius. Visada stengiuosi dalyvauti Vilniaus Kaziuko mugėje. Mano sūnus gyvena sostinėje, tai mane ryte nuveža į prekybos vietą, vakare parsiveža. Vienai būtų neįmanoma. Vilniuje prekyba vyksta neblogai. Pernai pardaviau maždaug 150 kiaušinių“, - aiškina G. Butvinskienė.
Nori, kad tradicija tęstųsi
Ji sako, kad prekiaudama dažnai išgirsta susižavėjimo šūksnių ir klausimų, kaip įmanoma taip gražiai numarginti kiaušinius? Moteris nešykšti, susidomėjusiems paaiškina, pataria, nori, kad kiaušinių marginimo tradicija neišnyktų, kad ją perimtų ir ateities kartos: ,,Aš visus mokau, nė kiek nepavydžiu. Išpasakoju visas paslaptis, tegul žmonės dirba. Tai nykstantis menas. Velykos neišnyks niekada, o kiaušinių marginimo menas gali išnykti. Šio meno mokau visą Lietuvą. Žmonės klausia, ar kiaušiniai mediniai? Daugiausiai teiraujasi vyrai.“
Tautodailininkė sako, kad margutis yra lietuviškas suvenyras. Jis negenda, nes vidus išpūstas ir pripildytas vaško. Sakoma, jog senovėje žmonės margučių niekada neišmesdavo, juos laikydavo pačioje garbingiausioje vietoje – tikėta, kad jie skleidžia teigiamą energiją.
G. Butvinskienės sutuoktinis prie rankdarbių nelinkęs, o jų vaikai ir anūkai visai neblogai įvaldė kiaušinių marginimo technologiją: ,,Dukra ir sūnus, anūkai margina, bet jie tai daro tik prieš Velykas. Manau, kad po kiek metų jie margins taip, kaip aš“, - pasakoja tautodailininkė.
Ne kiekvienas kiaušinis tinka
,,Marginti kiaušinius pradėjau kai man buvo 20 metų. Išmokau iš tėčio. Jis manęs specialiai nemokė. Tėvelis margindavo ir aš bežiūrėdama išmokau. Jis nebuvo menininkas, bet rankdarbiams potraukį jautė. Mamytė buvo gera audėja, ant stalo – jos austa staltiesė.
Jaunystėje margindavau tik prieš Velykas, o kai įsitvirtinau Raseiniuose, tada ir prasidėjo... Savaitę prieš Velykas naktim nemiegodavau – visiems reikėdavo. Kai išėjau į pensiją, savo pomėgiui dar daugiau atsidėjau. Šis darbas mane ,,užkabino“ kaip narkotikai. Šiandien be to negalėčiau gyventi“, - šypsosi moteris.
Liaudies meistrė tikina, kad kiaušinių marginimo technologija yra paprasta, tik užima nemažai laiko: ,,Išsiverdi kiaušinį, jį numargini su vašku. Po to jį reikia „nuriebinti“ indų plovikliu. Vaškas ir parafinas yra labai riebūs, jų nenuplovus nekimba dažai. Tai padarius į paruoštus dažus įleidi kiaušinį, laikai tol, kol gerai nusidažo. Po to pasidarai skylutes ir išpūti turinį. Aš jau dabar turiu gerus plaučius, vienu įkvėpimu viską išpučiu. Išpūsti kiaušiniai kelias dienas turi džiūti. Tada švirkštu be adatos įšvirkščiamas karštas parafinas. Kai kiaušinis karštas, nuo margučio viršaus lengvai nusiima vaškas. Tada jau matosi fonas. Žinoma, reikia nugludinti skylutes. Margučio spalvų skaičius pasako, kiek kartų į skirtingus dažus merktas kiaušinis. Vienodo margučio net ir labai norėdamas nepadarysi – kiekvienas būna vis kitoks.
Stručio kiaušiniai dažomi taip pat, tik tai užtrunka žymiai daugiau laiko. Jei per dieną nudažai 4 vištos kiaušinius, tai stručio tik – 1“, - kiaušinių dažymo technologiją atskleidžia pašnekovė. Ji priduria, kad dažymui tinka toli gražu ne kiekvienas kiaušinis ir ne bet kokie dažai: ,,Tautodailės taisyklės reikalauja, kad būtų marginami tik rudi kiaušiniai – anksčiau baltų net ir nebūdavo. Iš kiaušinių dėžutės marginimui tinka gal tik 4. Įspėju, kad turguje iš močiučių pirkti dažai netinka. Dažai daug ką lemia. Nekokybiški – kiaušinio gerai niekada nenudažys. Marginimui tinka ir vaškas, ir parafinas, bet aš daugiausiai naudoju parafiną, nes jis mažiau kenkia plaučiams. Tik bėda, kad jo labai sunku gauti.“
Tautodailininkė neapsiriboja vien tik margučiais. Ji įvaldė ir tekstilės meną: gamina riešines, vaikams mezga kojines ir pirštines, iš vilnos velia karolius ir netgi kiaušinius. Liaudies meistrė tekstilės darbus išmoko gaminti pati.
Margutis žinomas visame pasaulyje
Marginti kiaušiniai, simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augalijos gimimą, jos žydėjimą ir vaisingumą. Paprotys dažyti bei marginti kiaušinius mūsų protėviams, kaip ir visoms kitoms tautoms, buvo žinomas dar pirmykštės bendruomenės laikais. Persai prieš Naujuosius metus margindavo kiaušinius, kurie simbolizuodavo Naujųjų metų gimimą. Egipte kiaušinis vaidino svarbų vaidmenį derliaus dievų Izidės ir Ozirio apeigose. Ir mūsų krašte margučiai buvo žinomi gerokai prieš krikščionybės įvedimą. Apie tai byloja surasti kauliniai, akmeniniai ir moliniai kiaušiniai. XIII a. Gedimino pilies sluoksnyje aptiktas akmeninis margutis ir molinio margučio šukių.
Ilgus amžius mūsų protėviai kiaušinius dažė natūraliais dažais. Tam vartodavo ąžuolo, skroblo ar juodalksnio žievę, svogūnų lukštus, rugių želmenis, samanas, šieno pakratus, ramunėles, kmynus ir kt. XIX a. pabaigoje pradėta juos dažyti cheminiais dažais.
Margučių raštai turėjo simbolinę bei magišką prasmę. Daugiausia jie būdavo dažomi juodai, raudonai, geltonai, rusvai ir žalsvai. Juoda spalva simbolizuodavo motiną žemę, augalijos bei vaisių gimdytoją deivę Žemyną. Raudona spalva reiškė nedalomą gimimo, gyvenimo, šviesos, šilumos bei sėkmingos pradžios supratimą. Žalia spalva simbolizavo pavasario augaliją, javų daigus, geltona bei rusva – pribrendusius javus, mėlyna – žydrą dangų, nešantį palaimą pasėliams ir visiems augalams.
Margučių puošimas mėnuliais irgi turėjo prasmę. Mėnulis ne tik Lietuvoje, bet ir kitų tautų agrariniame kulte užėmė svarbią vietą. Pirmykštis žemdirbys, nesuprasdamas, kodėl augalija ir pasėti javai vasaros metu pastebimai paauga naktį, didelius nuopelnus čia priskyrė mėnuliui. Taip pat jam buvo priskiriama galia išvaikyti piktąsias dvasias. Žvaigždžių raštai simbolizavo nakties šviesą javams. Varpos, javų laukai reiškė gerą būsimą derlių, rūtų ir eglės šakelės – žalią vasara.