Tada žmonės šventai tikėjo kiekvienu spausdintu žodžiu, tad tūlas sibirietis, pašto vedėjas, atsisakė darbo, pardavė savo trobą ir išvyko į Taimyrą ieškoti mamutų. Paskui labai skundėsi, kad jį laikraštis smarkiai apgavęs. Jam tada atsakė, kad ne viskuo (vėlgi negirdėtas tų laikų dalykas!), ką rašo laikraščiai, reikia tikėti.
Ak, būtų tada pasirodžiusi žinia, kad prie Papartynės malūno (Ventos regioninis parkas) yra tam tyčia atidengta atodanga, kur kas tik panorėjęs gali sau laisvai kasinėti, o jei pasiseks, tai tapti nors ir dinozaurų atradėju. Su didžiausiu džiaugsmu būčiau metęs mokyklą ir atsidūręs ten, prie atradimų, prie paslapčių įminimo ar dar kur nors.
Lyg būtų to negana, dar Ventos regioninis parkas išleido ir tokį žemėlapį – su nurodymais, kur eiti ir ką ten gali rasti. Ir randa. Štai Šaltiškių karjere mokslininkai iš Lenkijos, JAV ir Vokietijos užtiko dar triaso geologinio periodo du su viršum šimto milijonų metų senumo fitozauro porą dantų ir dviejų žandikaulių liekanas. Kiti geologai yra radę dar tris stuburinių gyvūnų dantis. Aptiktas paties dinozauro stuburo slankstelis.
Žurnalistė Vita Morkūnienė žurnale „Valstybė“ savo apybraižą „Dinozaurų medžioklė be varovų“ pradeda šitaip: „Nemokamas patarimas: įsispirkite į batus ir keliaukite į Šiaurės Lietuvą, Akmenės rajoną. Čia klauskite kelio į Šaltiškius, ir pirmyn. Nuotykis garantuotas. Gal net daugiau negu nuotykis – gal net akistata su savimi asmeninėje dykumoje ir galimybė iš arti pažvelgti į gyvą Žemės veidą.“
Ir baigia savo pasakojimą, kuris daugiau panašus ne į apybraižą, o į poemą, tokiais žodžiais: „Grįžtu namo – į dabartį. Ir taip nesinori nuo rankų plautis kelionės dulkių. Sulaiko žinojimas, kad tos dulkės – milijono metų senumo ir aukso vertės. Traukiu iš kišenės dovanas, parsineštas iš asmeninės dykumos: ant tako rastą geležies rūdos gurvuolėlį, uolienos gabaliuką su įstrigusiomis kriauklelėmis ir keistą, lyg rago, lyg kaulo nuolaužą, šviečiančią blyškiu perlamutru. Mano palydovas, Ventos regioninio parko direktorius Andrius Almanis sako, kad tai galįs būti kokio fitozauro žvyno gabalėlis. Jis turbūt juokauja. Nors kas žino...“
Dega žemė po kojomis
Milžiniško Šaltiškių molio karjero peizažas nė kiek nepanašus į mūsų Žemės paviršių. Kiek akys užmato – vien raudona pirmapradė žemė, kuriai šimtai milijonų metų, ne įsivaizduojamų, o tikrų tikriausių, ranka paliečiamų. Ir visi, nuo patyrusio geologo iki mokinuko, sako: čia tikra raudonoji planeta – Marsas. Maža tos raudonos spalvos, tai aplink karjerą kiek akys aprėpia gilios raguvos, statūs šlaitai dega šaltalankių uogų oranžine spalva.
Stovime ant aukšto gūbrio vėsią spalio dieną, ir tas pats Andrius, kurį mini Vita Morkūnienė, pasakoja, kaip triaso periode degė Žemė (štai iš kur jos raudonumas!), siautė karšti vėjai ir iš amniotinio kiaušinio (koks paslaptingas žodis!) išsirita ropliai. Ir vėl niekas negali pasakyti, kas atsirado pirma – amniotinis kiaušinis ar roplys...
Jaučiu – dega kojų padai. Nejaugi senoji, mezozojaus eros triaso periodo šiluma išsilaikė iki šiol ir dabar kaitina mano pėdas?
Pirma buvo žodis
... ir tik paskui susikūrė Visata. Kada bus surastas koks nors stambus roplys – dinozauras ar kitokį vardą turintis jo giminaitis – čia tik laiko klausimas. Gal jį užtiks mokslininkai, o gal koks nors mėgėjas. Juk Troją taip pat atrado ne mokslininkas archeologas, o paprastas pirklys Šlimanas.
Dabar turi būti įkurtas dinozaurų parkas, nes niekur kitur Lietuvoje jie nėra taip šalia, kaip čia, Akmenės krašte, mūsų pašonėje. Taip ir nepavyko sužinoti, kas pirmasis ištarė žodį apie dinozaurų parko įkūrimą. Visi sako, kad sumanymas plaukiojo ore, tik reikėjo kam nors tarti pirmąjį žodį. Andrius, pabuvojęs svečiose šalyse, kur yra dinozaurų parkai, jau atvirom akim mato, kaip tie patys dinozaurai atrodys pas mus. Beje, yra tokia žmonių rūšis, apie kuriuos sakoma, kad jiems neduok gerti bei valgyti, tik leisk kalbėti apie kokį nors juos labai dominantį dalyką.
Andrius vis pasakoja apie dinozaurus, gyvenusius štai šitoje pačioje vietoje, kur dabar stovime mes. Vienas iš dinozaurų, diplolokas (tai būtų lyg ir jo vardas), buvo 29 metrų ilgio, 14 metrų aukščio ir svėrė 12 tonų. Nors atrodė toks didžiulis, bet nepasižymėjo protu, nes vienai tonai kūno masės prisiėjo vos 7 gramai smegenų.
Toliau ant aukšto kalno, supilto kasant šį didžiulį molio karjerą, jo šlaite įžiūriu keturis nepažįstamus padarus. Kyla migla, ir tie padarai, kaip man atrodo, juda į mūsų pusę. Tuo tarpu Andrius sako, kad ropliai būdavo nepaprastai jautrūs aplinkos temperatūrai. Jie jausdavo net tūkstantąsias laipsnio dalis, o tai reiškė, kad koks nors netoli roplio atsidūręs šiltakraujis gyvūnas (kaip tik mes tokie esame) akimirksniu tapdavo suvalgytas.
Man pasidaro kažkiek nejauku, ir aš spartinu žingsnį, kad kuo greičiau pasiektume savo mašinėlę, kuri yra greitesnė už nevikrų (galbūt) didelį ir kvailą gyvūną. Laimei, rūkas sklaidosi ir dabar matau, kad anie keturi tariami padarai yra tik didžiuliai rieduliai, kuriuos viena eile ten išrikiavo kasdami karjerą.
Tuo pat metu kartu su dinozaurais atsiradę žinduoliai turėjo greitas kojas, tai dar šiaip taip galėjo išvengti pastarųjų nasrų. Tik ką reikėjo daryti, kuomet kai kurie iš tų pabaisų išmoko skraidyti? Visa laimė, kad žinduoliai buvo kur kas protingesni už bėgiojančius ir skraidančius roplius. Mūsų pasakų lakiojantys slibinai – tai nenutrūkstanti Žemės atmintis.
Bevardžio ežero paslaptis
Netoli Šaltiškių molio karjero yra gilus ežerėlis (buvęs karjeras). Kaip ir visa čia, ką matome aplinkui, jis taip pat atrodo nežemiškos kilmės. Kaip tik prie šito bevardžio ir bedugnio (niekas iki šiol neišmatavo jo gylio) ežerėlio labai tiktų dinozaurų skulptūros ir kokiam nors netyčia užklydusiam praeiviui sukeltų ne vien susižavėjimą, bet ir įgintų gerokai baimės. Kaip dabar įprasta sakyti – duotų daug adrenalino.
Kartą narai nusileido ežerėlio dugnan ir tuoj pat persigandę pakilo į jo paviršių. Esą, juos labai smarkiai išgąsdinęs kažkoks nematytas gyvūnas. Kadangi mūsuose įprasta vartoti gatavą produktą, nuo daikto iki minties, tai niekas po to ir nemėgino pasinerti į gilaus ežerėlio vandenis ir ištirti, kas ten iš tikrųjų slėpėsi.
Jakutijos ežeruose, Evenkijoje, Škotijoje (Loch Nesas) kartas po karto pasirodo kažkokie paslaptingi tenykščių vandenų gyventojai. Prasideda įnirtingi, ilgai trunkantys ginčai. Vieni karštai teigia, kiti tiek pat karštai neigia, kol vėl pasirodo žinia, kad kur nors gilaus ežero paviršiuje pastebėtas iki šiol nematytas gyvūnas. Ir skuba triukšmingais būriais keliauninkai į tolimas bei svečias šalis, kad pirmi pamatytų tą, ko dar kiti neregėjo.
Tik prie bevardžio ežerėlio netoli Šaltiškių karjero pakol kas dar tvyro ramybė...
Paskutiniai eglynai
Eglynai atsirado kartu su dinozaurais triaso periode. Dinozaurai seniai išnyko, tik eglynai išliko iki mūsų dienų. Esame ant Uogio upelio kranto ir žvalgomės į tamsią, slėpiningą eglių sieną. Už jos jau kitas, neatrastas ir nežinomas pasaulis. Iš kažkur, iš anų kraštų, eglyno pakraščiu per pirmovinę pievą teka Uogys. Kur geresnės dirbamos žemės, iš kurių jau gaunami šimtacentneriniai derliai, kur iš karvės primelžiama po dešimtį tūkstančių litrų pieno, tokių upelių, gyvų, su tikrom žolėm, skrajojančiais laumžirgiais virš per akmenuotą dugną tekančios srovės, mūsuose jau neliko.
Didžioji dalis mūsų mažųjų vandenų – upelių, upeliūkščių, srautų – seniai yra melioracijos suderglioti, ištiesinti, sukišti po žeme, kur kaupiasi visa tręšiamų laukų nuodinga bjaurastis. Kartą mūsų šuo Marsas karštą vasaros dieną užsigeidė išsimaudyti tokiame kanale, kadaise buvusiame upelyje. Įšoko į vandenį šviesaus plauko šuo, o išnėrė į krantą visiškai juodas, velnias o velnias, gal tik trečią dieną pavyko jo kailį šiek tiek atšviesinti, o smarvė tvyrojo dar visą savaitę.
Toks netrumpas pasakojimas apie upelius yra dėl to, kad Uogio ir kitų dar kelių išlikusių nenužudytų upelių vertė yra jokiais pinigais neišmatuojama.
Tuo tarpu už ano Uogio kranto tyku, ir ramus eglynas, atrodo, neturi pradžios, neturi galo, o kad paslaptingumo skraistė taip ir liktų kaip buvusi, jis, eglynas, yra paskelbtas rezervatu, kur lankytis draudžiama. Ir gerai, nes kas žino, kas ten gyvena tame tamsiame eglyne. Gal iki mūsų dienų ten išliko tas Prospero Merime nežinomas padaras iš jo garsaus apsakymo „Lokys“ apie Žemaitiją. Kai prieš kelis dešimtmečius tyrėme sniego žmogų, keliavome po Altajų ir Kaukazo kalnus, tai ekspedicijų dalyviai, reliktinio hominido tyrinėtojai pirmoj eilėj minėdavo tą P. Merime apsakymą ir Žemaitijos girias. Pagal juos, ten aprašytas lokys ir yra tikrų tikriausias sniego žmogus.
Eglynai, tas Žemaitijos simbolis, jau eina į pabaigą. Pakol kas jie, jei pažiūrėsi nuo aukštumos, banga už bangos tęsiasi į vakarus iki pat horizonto. Tik akyliau pasidairius, tai vienoje, tai kitoje vietoje pastebėsi ertmes, praplaišas, kur aukštos eglės virsta vėtrų palaužtos ar vis dažniau džiūva nuo be perstojo plūstančių iš kažkur miško kenkėjų.
Nors eglynai, esant mums, mūsų vaikams ir vaikaičiams, dar neišnyks, gal jų nebeliks tik po daug daug metų ar amžių, vis tiek apima toks neramumas...
Kodėl tokie esame
Jeigu Andrius rastų laiko, tai jis moksliškai galėtų įrodyti, kodėl mes esame tokie, o ne kitokie, kodėl žemaičiai skiriasi nuo aukštaičių, kodėl iš pažiūros vienodoje vietoje ir ant tokio pat dirvožemio augančios žolės ir medžiai yra tokie nepanašūs.
Žemės viršutinis lukštas mums atrodo gerai pažįstamas, tai žalia augalija, kitur mėlynais ežerais. Viskas kitaip atrodo po mūsų kojomis. Milijardais ir milijonais metų skaičiuojamos žemės eros ir periodai susimaizgę ir susimaišę gula vienas ant kito, nestovi vietoje, tai leidžiasi žemyn, žiūrėk, kitur iškilę vos ne į žemės paviršių. Štai Šaltiškiuose triasas, virš dviejų šimtų milijonų metų amžiaus, pasirodo visu savo marsišku grožiu, kiek jaunesnis, gal tik kokio pusantro šimto milijonų metų juros periodas ties Papile leidžiasi apžiūrinėjamas ir tyrinėjamas. Beje, juros ir kreidos periodų metu ir išmirė dinozaurai. Dabar yra daugybė spėliojimų, kodėl jie neišgyveno. Vieni teigia, kad ašigaliai pasislinko visai į kitą pusę ar į mūsų planetą trenkėsi didžiulis meteoritas ir sukrėtė šiems gyvūnams smegenis, todėl jie ir žuvo. Manau, kad dinozaurai buvo didžiai konservatyvūs (nemaišyti su konservatoriais!), mėgo šiltą, ramų ir sotų gyvenimą. Kaip tik tais geologiniais periodais pasirodo gaubtasėkliai augalai ir žinduoliai, o tai reiškia, kad pasunkėjo gyvenimo sąlygos, maisto ieškant reikėjo gerokai pabėgioti, atsirado daugiau gyvenimiškų rūpesčių, o tam dinozaurai visai nebuvo pasiruošę...
Daug metų iš eilės važiuodavome į Altajaus kalnus pro tokį vieną sodžių – Srostkus. Ten gimė ir augo nepaprastai talentingas rašytojas Vasilijus Šukšinas. Manęs nepaleisdavo tokia įkyri mintis: o kodėl čia, šioje kalnų stepėje, kur tolių toliuose virš horizonto kyla mėlynos kalnų keteros, atsirado toks rašytojas, kaip V. Šukšinas? Ir po kiek laiko ėmiau suprasti – tik ši neaprėpiama žemė jam galėjo suteikti tą didžiulį talentą, kokio niekur kitur nerastum.
Kitas – mūsų rašytojas Marius Katiliškis – neįsivaizduojamas, kad galėjo būti kur nors kitur, nei čia, „plūgo brolių“ Žagarės krašto žemėje/ Jo nepakartojamo talento kūrinį reikia ne skaityti, o deklamuoti, gal ir išdainuoti... Nebūtų tos „plūgo brolių“ žemės, gal nebūtų ir M. Katiliškio. Tikrai nebūtų.
Andrius pasakojo, kaip į kažkokį festivalį Klaipėdoje atvyko jaunimo grupė iš Kaliningrado srities. Jie teigė (ir tuo patys tikėjo), jog esą tikri prūsai. Tuo tarpu jų seneliai po karo į nuniokotą Prūsiją buvo siunčiami atrenkant NKVD organams – kaip vokiečių ir juolab Prūsijos vokiečių nekentėjai.
Jų vaikaičiai sakosi esą prūsai. Tad žemė (kraštovaizdis, gelmės ir kita) yra stipresnė ir žmogų bei visa kita pakeičia pagal save.
Važiuojame toliau Kegrių kaimo laukais. Kairėje matome plačią vieno gyventojo sodybą ir erdvų kiemą išgražintą neįprastais, keistais (švelniai tariant) kūriniais. Viskas čia būtų kaip ir kitur vis besipuošiančioje Lietuvoje – akmenys, tekiniai, vežimuose krepšiai su juose žydinčiomis gėlėmis (Ką būtų sakę žmonės seniau, pamatę taip besigražinantį kaimyną?) ir visi kiti nematyti bei išradingi dalykai. Šio žmogaus išpuošta sodyba ir jos aplinka irgi būtų lyg ir tokia pat, kaip ir kitų, o atrodo kitaip, atvirkščiai. Lygiai kaip ir Juozo Erlicko, kurio tėvų sodyba yra netoliese, knygų veikėjai taip pat pavaizduoti ne normaliai, o vėl atvirkščiai.
- Šioje vietoje, kaip ir beveik visoje regioninio parko teritorijoje, prieš 35 – 40 tūkstančių metų buvo didžiulis Ventos ežeras, -sako Andrius.
Mat kaip, vadinasi, nereikia stebėtis, kad buvusiame didelio ežero dugne žmonės ir jų veiksmai irgi atrodo kitaip, negu kitur. Ežero būta senovėje, paskui čia apsigyveno žmonės, bet liko viso ko matymas – iš dugno, iš apačios į viršų, atvirkščiai.
J. Erlickas rašo: „Prieš milijonus metų iš jūros išlipo kažkokie gyviai ir ilgai vystėsi, kol tapo lietuviais.
Vasarą jie brenda į jūrą...
Ogi visai čia smagu! Gal ir neverta išlipt...“
O ar neteisybė?
Nevaikščiotais takais
Keliauninkų dabar aibės. Kiek pasivažinėję po svečias šalis, dažnas tuoj rašo knygą apie savo keliones. Žmogus išmaišė Kiniją (mėgstamiausias keliauninko – turisto žodis – išmaišyti) ir išleido knygą apie tą šalį. Smulkiai išdėstydamas, kur ir kokiame restorane valgė, apie viešbučių kainas ir patogumus. Kaip valgant už nugaros stovėjęs patarnautojas vos nevarvino seilės į lėkštę. Daugiau, pagal knygos autorių, lyg ir nieko Kinijoje nėra: viešbučiai ir restoranai.
Yra toks vienas beveik visų keliauninkų – rašytojų bruožas. Kada jie vyksta į Rytų šalis, tai pasidaro labai dideli, labai svarbūs, labai gudrūs lyginant su tenykščiais aborigenais. Tuo tarpu pakliuvę į Vakarus smulkėja, kvailėja, nebemoka vakarietiškai ir šypsotis, beregint tampa „juodi ir mažučiai“ prieš tų palaimingų ir turtingų kraštų gyventojus.
Tad kam tada važinėti į brangias keliones po tolimas šalis, kai šalia, visai čia pat Lietuvoje, yra dar daug neatrastų vietų, nežinomų įvykių, žymių žmonių pavardžių, kurie taip ir laukia atradėjų.
Kiekviena vietovė, o ypač regioniniai parkai, turi savas, klasikines lankymo vietas, kurios aprašytos knygose ir knygelėse, paženklintos nuorodomis ir ženklais. Andrius surinko daug medžiagos apie tai, kas „knygose nesudėta“, eidamas dar nevaikščiotais takais. Pavyzdžiui, apie režisierių Juozą Miltinį lyg ir viskas pasakyta, bet ne, pasirodo, ne viskas. Kaip Miltinis (tada dar Juozukas) važiavo į Paryžių – tokio rašytinio pasakojimo niekur nepasitaikė užtikti.
Beveik šalia mūsų, iš Kuldigos žemių, daug latvių valstiečių kadaise apsigyveno Tobage, kada ši Antilų sala buvo Kuršo hercogystės kolonija, ir iki šiol ten išliko latviškų pavardžių. Tereikia šiek tiek pasidomėti. Galbūt rastume ir kokią lietuvišką pavardę...
Vis užtinkamos naujos atodangos, tos Žemės gelmių knygos, iš pradžių sudėtingos, o kai pramoksti jas skaityti, nepaprastai įdomios.
Čia, Viekšnių krašte, 1944 metais buvo kuriama Lietuvos rinktinė kovai su bolševikais. Apie tai rašo M. Katiliškis romane „Išėjusiems negrįžti“.
Šią vasarą eglynuose ties Uogiu ir kitose parko vietose užtikta 12 (!) Lietuvoje dar nežinomų vabalų rūšių.
Ties Venta baigiasi Žemgalija. Žemgaliai – tauta, jungusi lietuvius ir latvius. Ta jungtis jaučiama iki šiolei. Beje, rekonstruota žemgalių kalba Andrius parašė eilėraštį. Įdomiai skamba...
Nelauktai čia užtiksime ir Pilsudskio giminės pėdsakų. Apie patį Juzefą Pilsudskį mes, lietuviai, nieko gero negalime pasakyti, tuo tarpu jis pats didžiavosi esąs lietuvis ir gelbėjo Europą nuo sulaukėjusių bolševikų ordų...
Už upės vingio, už atragio, atodangos, už piliakalnio ar tamsiam eglyne prasideda vietomis ryškesnis, kartais beveik neįžiūrimas, vedantis nežinia kur iki šiol nevaikščiotas takas.