Nepaisant to, žaliavalgiai kritikuoja Vakarų mediciną, o savo teorijas, nepagrįstas moksliniais faktais, vadina „nepatogia“ tiesa. Jie įsitikinę, kad viską reguliuoja farmacijos kompanijos, kurių gydytojai ir mokslininkai paprasčiausiai bijo.
Gaminti nereiškia gadinti
Remiantis žaliavalgių teorijomis, termiškai apdorotas maistas (pagamintas aukštesnėje nei 42 laipsnių temperatūroje) praranda maisto medžiagas, fermentus ir vitaminus, kitaip tariant, yra sugadinamas. Kaip teigia LRT.lt kalbintos mitybos specialistės, tokie teiginiai yra klaidingi.
„Galbūt tai buvo labai svarbi priežastis žmogui išlikti iki šių dienų, tapti vyraujančia rūšimi. Būtent termiškai apdoroto maisto valgymas sąlygojo lūžį evoliucijos eigoje, kai padidėjo žmogaus ūgis ir smegenys“, – aiškino klinikos „Dietos sistema“ gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė-Lazarevičienė.
Vilniaus dietologijos centro gydytoja dietologė Eglė Kliukaitė taip pat nesutinka su teiginiu, kad termiškai apdorodami maistą jį sugadiname. Anot jos, net sandėliuojant daržoves, ilgainiui jos praranda vitaminus.
„Žinoma, jeigu valgoma daržovė, atnešta tiesiai iš daržo, tai ji turės daugiausiai vitaminų“, – sakė gydytoja dietologė.
Kai kurių daržovių gerosios savybės kaip tik atsiskleidžia jas apdorojus. Antai pomidorai termiškai apdoroti išlaisvina antioksidantą likopeną, kurį lengviau pasisavina žmogaus organizmas, morkos – antioksidantą beta-karotiną ir t.t.
Tiki senomis teorijomis
Maisto virškinimas būtų neįmanomas be organizme esančių fermentų. Žaliavalgiai įsitikinę, kad žmogui būtina gauti fermentų iš maisto, nes jie, nors ir natūraliai gaminami organizme, po truputį senka.
Anot D. Pipiraitės-Lazarevičienės, tai – tik populistinės spekuliacijos. Virškinimas – gerai ištirtas procesas, jame dalyvauja skrandis, žarnynas, kepenys, kasa. Virškinimo liaukos išskiria virškinimo sultis, maistas mechaniškai smulkinamas, maišomas sultimis, pernešamas virškinimo kanalu, kuriame patenka į limfą bei kraują. Virškinimui reikalingos skrandžio sultys, kasos fermentai, tulžis.
Lietuvos ir pasaulio žaliavalgiai dažnai natūralių fermentų išsekimo teoriją grindžia cituodami gastroenterologo Hiromi Shinya knygą „Fermentų faktorius“ (išleista 2012 m.). Knyga pristatoma kaip pateikianti ateities mitybą, kuri „saugos nuo išeminės širdies ligos, gydys vėžį, stabdys II tipo cukraligę“.
Visgi teorijos autorius yra ne H. Shinya, o Edwardas Howellas. Jis 1940 m., surinkęs 1920–1930 m. atliktų tyrimų duomenis, aprašė fermentus ir teigė, kad žmogus juos pamažu išnaudoja, todėl jų būtina gauti iš augalų. Tačiau gydytojos dietologės E. Howello išvadas vadina pasenusiomis ir pabrėžia, kad šiuolaikinis mokslas jau paneigė daug teorijų, kurios anksčiau laikytos teisingomis.
„Šiuo metu mokslai yra gerokai labiau pažengę, žmogaus fiziologijos, biochemijos žinios yra daug gilesnės ir ne visos kažkada kurtos teorijos yra pasitvirtinusios“, – teigė D. Pipiraitė-Lazarevičienė. Ji priduria, kad, vykstant natūraliam organizmo senėjimo procesui, virškinimas prastėja, tačiau fermentų visam gyvenimui žmogui paprastai užtenka.
Rimtas ligas reikia gydyti rimtomis priemonėmis
E. Kliukaitės nuomone, tam tikros maisto medžiagos (pavyzdžiui, antioksidantai) gali veikti kaip prevencinės priemonės nuo ligų, tačiau išgyti pasitikint vien jomis veikiausiai nepavyks.
„Juk pasitaiko, kad žmogus ir pats sugalvoja, kad serga vėžiu, tai taip ir išsigydo. Tiesiog sunku įvertinti, bet jeigu sergate rimta liga, reikėtų pasitelkti rimtesnes priemones“, – teigė E. Kliukaitė.
Jai antrina ir D. Pipiraitė-Lazarevičienė. Gydytojos dietologės įsitikinimu, informaciją, kad maistas gydo sunkias ligas, skleisti yra neetiška. „Jeigu tai padeda keletui žmonių, nėra etiška tvirtinti, kad tai iš tikrųjų padeda. Jeigu žmogus subjektyviai teigia jaučiantis sveikatos pagerėjimą, tai nieko neįrodo. Šis pojūtis neapibrėžtas ir gali būti nulemtas emocijų“, – aiškino D. Pipiraitė-Lazarevičienė.
E. Aleknavičius per savo karjerą nėra girdėjęs apie tai, kad žmogus nuo vėžio pasveiktų gydydamasis maistu arba žolelėmis.
„Ne, tikrai ne. Nei soda, nei granatais, nei burokėliais vėžio nepagydysi... Prieš kurį laiką mokslininkai atliko tyrimus su vitaminu C. Net dabar kai kur šis metodas naudojamas kaip papildoma priemonė, bet tai nėra atskiras gydymas – jis atliekamas kartu su standartinėmis procedūromis“, – tvirtina E. Aleknavičius.
Specialistas pasakoja, kad dažnai alternatyviais metodais įtikėję žmonės už tai paaukoja savo gyvybes.
Gydytojas sako, kad nepatvirtintų teorijų prisiskaičiusiems pacientams kartais būna sunku įrodyti, kad tradicinis gydymas jiems yra būtinas. E. Aleknavičius taip pat niekais vadina kalbas, esą gydytojai neigia alternatyvius gydymo būdus, nes bijo farmacininkių.
„Labai išpūstas reikalas. [...] Niekas jų taip nebijo, kaip kalbama. Jeigu reikėtų visokių papildų iš žolelių ir pan., juk juos taip pat gamina farmacininkai. Niekas nesiskiria iš esmės. [...] Bet faktas, kad jie nepadeda“, – teigė E. Aleknavičius.
Medikas taip pat atkreipė dėmesį, kad veikia ir placebo efektas, kuris gali paaiškinti, kodėl kai kurie ligoniai pasveiksta. Anot jo, 10–20 proc. atvejų yra placebo efekto pasekmė.
„Žmogaus vidinis nusistatymas veikia labai stipriai. [...] Gali būti, kad kažkuriai daliai žmonių suveikia būtent savitaiga“, – sakė gydytojas.
Žaliavalgė: tiesa yra „nepatogi“
Žaliavalgių restorano įkūrėja, kursų organizatorė bei receptų knygų maistui ir kokteiliams autorė Olga Dzindzeleta laikosi kitokios nuomonės. Anot jos, apie žaliavalgystės teikiamą naudą bei gydomąjį maisto poveikį mokslinės informacijos trūksta todėl, kad tiesos prisibijoma. Be to, gali prisidėti ir tai, kad gydytojus užčiaupia vaistų gamintojai.
Žaliavalgė tikina, kad yra sutikusi daug žmonių, kuriems šis mitybos būdas pakeitė gyvenimą ir išgydė ypač rimtas ligas – net vėžį.
Visgi pasakymas „nėra jokios komercijos“ nėra visiškai teisingas. Žaliavalgių restoranuose maistas nemokamai nedalijamas, o už kelias valandas maisto ruošimo kursų tenka pakloti nuo 80–99 litų ir daugiau. „Naudinga“ literatūra ir receptų knygos taip pat kainuos nemažai pinigų.
Verslininkė tikina, kad vaistai gydo pasekmę, o žaliavalgė mityba pašalina ligos priežastį. Ji pasakoja, kad per šešerius žaliavalgystės metus ne kartą eksperimentavo ir suprato, kad pasveikti galima ir nevartojant vaistų.
„Negaliu perskaityti visos literatūros. [...] Yra toks Colinas Campbellas, kuris 2013 rugsėjo mėn. svečiavosi Lietuvoje. Jis tyrinėja žaliavalgystę. [...] Jį žino visi, kam apie jį patogu žinoti, nes kartais žinoti nepatogu“, – sako O. Dzindzeleta.
O. Dzindzeleta: mėsa – gal kokiam liūtui
Žaliavalgystės žinovė kitiems leidiniams yra pasakojusi apie fermentus, minėjusi H. Shinya teorijas ir t.t. Oficialiame jos įkurto restorano puslapyje taip pat rašoma, kad termiškai apdorojamas maistas užmuša 100 proc. fermentų (faktas, kad žmogaus organizme yra natūralių fermentų – nutylimas). Drąsiai teigiama, kad jų turintis maistas „virškinamas beveik savaime“. Tačiau O. Dzindzeleta , LRT.lt paprašyta pagrįsti pasenusiomis laikomas teorijas, atsakymo pateikti nesugebėjo.
Moteris taip pat įsitikinusi, kad mėsa – ne žmogui skirtas maistas:
–O. Dzindzeleta: Galbūt kažkam ir reikia mėsos, bet, mano nuomone, nereikia. Ne žmogui yra skirtas toks produktas.
–LRT.lt: O kam jis skirtas?
–O. Dzindzeleta: Nežinau. Dėl tam tikrų priežasčių. Gal kokiam liūtui. Todėl, kad tai – jo gyvenimas. Jo organai, žarnynas, dantys gamtos sukurti taip, kad liūtas galėtų valgyti mėsą.
–LRT.lt: Žmogus per evoliuciją irgi savarankiškai pradėjo valgyti mėsą. Ir ji valgoma jau tūkstančius metų. Galbūt mūsų organizmas yra prie to prisitaikęs?
–O. Dzindzeleta: Kažkiek prisitaikęs. Valio, jeigu kam nors labai gerai nuo mėsos, bet... [...] Mėsa – ne maistas žmogui. Valgyti kitus gyvus organizmus...
Asmeninė trenerė: jei žaliavalgis jaučiasi gerai, mitybos keisti nesiūlau
Pasaulio ir Europos čempionė, Lietuvos fitneso taurės laimėtoja, daugkartinė Lietuvos čempionė, daugiau nei 20 metų patirtį turinti ir asmeninė trenere dirbanti Alina Čepurnienė teigia, kad pati be mėsos gyventi negalėtų. Tačiau, jei klientas yra žaliavalgis, asmeninę treniruočių ir mitybos programą sudaro pagal jo norus.
„Būtent žaliavalgės dietos nesiūlyčiau niekam, bet jeigu žmogus yra vegetaras, žaliavalgis ar pan., stengiuosi prisitaikyti prie jo mitybos įpročių. [...] Visada paklausiu, kaip žmogus jaučiasi, ar geras jo kraujo tyrimas, jeigu viskas gerai – aš neprieštarauju“, – teigė A. Čepurnienė.
„Yra žaliavalgių, kurie visą gyvenimą taip maitinasi, sportuoja ir jiems energijos nepritrūksta. Bet jei eiliniam žmogui lieptumėme specialiai maitintis „žaliu“ maistu ir intensyviai sportuoti, jam tikrai nebūtų gerai“, – pasakojo trenerė.
A. Čepurnienė pataria, kad kiekvienam žmogui reikėtų sportuoti bent 2–3 kartus per savaitę. Derinti mitybą – per dieną valgyti 5–6 kartus, vartoti daug skysčių, valgyti daržovių, vaisių, kruopų. Nevalgant mėsos, reikėtų vartoti daugiau riešutų ir sojos produktų.
Š. Navickis: jei vartote akmenis, reikia ir kumpio, ir lašinių
Anot kūno gerovės specialisto Šarūno Navickio, svarbiausia – suderinti mitybą ir fizinį krūvį. Paprasčiau tariant, maitintis reikia pagal savo gyvenimo būdą.
„Akivaizdu, kad ramiai sėdint šilumoje reikia suvartoti mažiau kalorijų, kurios turėtų būti gaunamos iš labai lengvų produktų. [...] Visai kita situacija, jeigu šaltyje kertate mišką ar vartote akmenis – tuomet reikės ir kumpio, ir lašinių“, – pasakoja Š. Navickis.
LRT.lt kalbintos gydytojos dietologės sako, kad mityba priklauso nuo žmogaus amžiaus, fizinio aktyvumo, sveikatos būklės. Net gerai visiems pažįstama maisto piramidė nėra universali. D. Pipiraitė-Lazarevičienė rekomenduoja mitybos „formulę“ tam, kad maitinimasis suteiktų sveikatos. Anot jos, maistas turi būti įvairus, kupinas maistingųjų medžiagų, skaidulų kalorijų, kurių vartoti reikia tiek, kad kūno masė būtų optimali. Taip pat nereikėtų persistengti vartojant riebalus, druską, cukrų.