Kyla vis daugiau gaisrų dėl žolės deginimo
Ūkininkai ir kiti žemės plotų savininkai, rudenį nenušienavę laukų, pavasarį suranda nevykusią išeitį, kaip greitai ir be didelių asmeninių nuostolių atsikratyti aukštos žolės. Jie nusižengia įstatymams ir žolę padega. Tiesa, kartais ir ne žemės ploto savininkai, o neatsakingi asmenys, tyčia ar netyčia ant sausos žolės numetę nuorūką arba degantį degtuką.
Kaip rodo naujausi duomenys, nuo metų pradžios atvirose šalies teritorijose jau kilo 463 gaisrai, per kuriuos išdegė virš 52 hektarų pievų ir kitų teritorijų. Palyginus su 2018 m., tokiu pat metu išdegęs plotas sudarė 30 hektarų, nors gaisrų buvo kilę daugiau (489).
Kaip sakė Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos viršininkas Jūris Targonskas, sausą pernykštę žolę žmonės uždega tyčia, tikėdamiesi, kad išdegusiuose plotuose ji greičiau sudygs, o vasarą bus galima ją lengviau nušienauti.
„Daugelis nežino, kad liepsna per sausą žolę plinta žaibišku greičiu, o užgesinti ją yra labai sunku“, – pranešime spaudai teigė specialistas. Pernai degančios žolės ir ražienų ugniagesiai vyko gesinti kiek daugiau nei 4,4 tūkst. karto. PAGD duomenimis, pernai kilo 37 proc. daugiau gaisrų, kilusių dėl žolės deginimo, nei 2017 metais.
PAGD turimi duomenys rodo, kad praėjusiais metais degindami žolę nukentėjo trys žmonės, sudegė 3 pastatai, 96 statiniai buvo apgadinti.
„Nėra jokių išimčių, leidžiančių ją deginti, nes tai pavojinga aplinkai. Ugnis išplinta į miškus, pievas ir durpynus, bet svarbiausia – pasiekia gyvenamuosius pastatus ir kitą žmonių turtą“, – teigė J. Targonskas.
Per žolės gaisrus yra žuvę ir žmonės.
Pagal daugiametę statistiką, daugiausia gaisrų atvirose teritorijose kyla balandžio mėnesį. Pernai šį mėnesį buvo užgesinti 2438 tokie gaisrai. Už žolės deginimą gresia administracinė atsakomybė, o žolės deginimas pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus užtraukia nuo 30 iki 350 eurų siekiančią baudą.
Žolės gaisrų žala – didžiulė
Tačiau žolės deginimo nuostolis yra kur kas didesnis nei pareigūnų skirta bauda. Deginant žolę laukuose, padaroma žala dirvožemiui, žolėje gyvenantiems gyviems organizmams.
Mat, paviršiniame dirvožemio sluoksnyje yra dešimtys tūkstančių smulkiųjų dirvožemio bestuburių. Kuo daugiau bestuburių dirvožemio paviršiuje, tuo jis derlingesnis. Kai uždegama žolė, visi bestuburiai žūsta ir paviršinis dirvožemio sluoksnis lieka negyvas.
Be abejo, negalima pamiršti augalams daromos žalos deginant laukus. Gamtininkai akcentuoja, kad degant žolei, nudega visi augimo kūgeliai, ūgliai, daigai. Žolės gaisrų metu žūsta varliagyviai, kiškiai, paukščiai, kurie peri ant žemės.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos apsaugos katedros vedėjas Saulius Vasarevičius GRYNAS.lt akcentavo, kad žolės deginimas taip pat gali turėti įtakos ir klimato kaitai. Anot jo, bet koks degimas turi didelės įtakos šiltnamio efektui.
„Visų pirma, degimo metu išsiskiria anglies, azoto oksidai. Taip pat kietosios dalelės ir kiti pavojingi junginiai. Patekęs į atmosferą anglies dioksidas turi įtakos šiltnamio efektui, kuris daro įtaką klimato kaitai. Aišku, didėja ir oro tarša. Ypač tai pastebima ne vėjuotą dieną, kai teršalų koncentracija ore gali žymiai padidėti. Tuo tarpu vėjuotą dieną teršalai greičiau išsisklaido“, – kalbėdamas apie degimo procesą aiškino specialistas.
Tiesa, kai kurie specialistai sako, kad degimo metu pasišalina visa negyva organika. Todėl Gamtos tyrimų centro entomologas dr. Eduardas Budrys neskuba teisti žolės padegėjų. Anot jo, negyva organika, susikaupusi nepjautoje žolėje, turi kažkur dingti.
„Visų pirma, jei kaupiasi kažkokia negyva organika, ji turi kažkur dingti. Normaliai tokia žolė yra suėdama, pavyzdžiui, karvių ir kitų žolėdžių gyvūnų. Dabar, kai jų pievose vis mažiau, daugėja tyčinių žolės padegimų. Anksčiau žmonės viską nušienaudavo“, – tvirtino E. Budrys.