Skaitykite 5braskės.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
TĖČIO DOVANA – BARBĖS APARTAMENTAI
Mama aiškina: rožinė buvo dar bjauresnė, bet po dviejų dienų įkalbinėjimo pavyko pasiekti, kad tas ryškumas būtų prislopintas. Tik parinkti kitos spalvos nėra kaip – tėtis užsispyręs laikosi versijos, kad taip gražu, rusvi atspalviai nusibodę, gelsvi – per brangūs, ir apskritai spalvų kakofonija namuose yra naujausia mada. Toks tas vyriškas užsispyrimas – ginti savo idėjas, net jei jos nevykusiai pritaikytos dažant sienas.
Taigi dabar tėvų namuose, antrame aukšte, vienas kambarys – gražiai gelsvas, kitas – rusvas, o koridorius primena Barbės apartamentus. „Čia kaip tie, tik nenoriu sakyti, labai negražus žodis, k... namai“, – juokiasi mama, prisipažinusi, kad jai pavyko įkalbėti tėtį užtepti dar vieną sluoksnį dažų ir spalvos ryškumą prislopinti.
„Eik tu, čia gražu, niekas dabar nedažo visų kambarių viena spalva!“ – savo pozicijų nė per milimetrą neapleidžia tėtis, ir jau taikosi įbrukti mums į rankas kažkokį interjero žurnalą.
Dar patikina, kad koridorius iki šiol buvo tamsus ir niūrus, o štai – šviečia ir tviska, akį džiugina. Mūsų su mama mėgstami rusvi ir gelsvi atspalviai nuobodūs, nemodernūs, tariamas vientisumas, kai kambariai išdažomi vienodai – neskoningas ir provincialus. Ir apskritai pardavėjams nepavyko sumaišyti tiksliai tokių dažų, kokių jis norėjęs, tokių išvis gal nėra, ir šie arčiausiai laukto rezultato. Paskaitos apie sienų dažymą viduryje viltingai žvilgteliu į vyrą, gal bent jis pritars, kad rožinė nėra pati tinkamiausia spalva koridoriui. Sulauksi! „Visai nieko“, – vyrišką solidarumą išlaiko mano antroji pusė, nors akys šypsosi – ot, bjaurybė!
NET NEBANDYK IŠMUŠTI IŠ GALVOS
Apie vyrišką solidarumą jau žinome nemažai, bet yra dar ir vyriškas užsispyrimas, taip pat vertas aptarimo. Vieniems šis sindromas pasireiškia retai ir nestipriai, kitiems dažniau ir gaivališkiau, trečiųjų galvose įsigraužia taip, kad niekaip neišmuši.
Štai mano tėtis užsispiria, kai kiti šeimos nariai kritikuoja jo interjero tobulinimo idėjas. Verčiau taikyti kitokią taktiką: palaukti, kol, atslūgs pirminis įkarštis, ir pasiūlyti sumanymą šiek tiek patobulinti. Vyras spiriasi, kai keliaujant siūlau pasiklausti kelio žmonių – jau geriau šimtąkart bandys atgaivinti stringančią navigaciją, pražiūrės skyles žemėlapyje ir susidėlios viską savo galvoje. Iš esmės ši strategija visai veikia, tad įsigudrinu tiesiog laukti. O štai brolį vyriško užsispyrimo sindromas ištinka, kai abi su mama bandome išgauti ateities planus po studijų: nors ir žinome, kad planas yra, natūralus smalsumas jį erzina ir verčia atsimušinėti kvailais juokeliais.
Vyriškas užsispyrimas dažniausiai reiškia tai, kad jis turi planą, viziją ir misiją, jo akys dega, galva veikia taip, kad net ūžia, rankose jau barška įrankiai, ir kažkur tolumoje jau girdėti fanfaros. Ir kai vos pradėjus iškilmingą žygį link garantuotos pergalės, jau mosuojant vėliavomis ir ietimis, iš krūmų iššoka ji spindinčiais šarvais ir pareiškia, kad toks žygis visiškai nereikalingas ir apskritai pusė dalyvių nusprendė verčiau dalyvauti kaimo šokiuose ir vainikų pynime, argi tas įniršęs riteris klausys argumentų? Ne, jis veršis į priekį, kad ir kokia būtų kaina, kris nelygioje kovoje ir galbūt tik vėliau, po daugelio metų, savo anūkams pripažins – ech, gal ir nereikėjo to žygio.
JŲ YDOS – PRIVALUMAI
O dar būna vyriško užsispyrimo momentų, kurie pernelyg primena vaikišką užsispyrimą. Tai panašu į protestą, kai rimtai prieštarauti nenorima, bet nusileisti irgi nesiruošiama. Tokie vaikiški užsispyrimo priepuoliai nuolat ištinka giminės baliuose: moterys nori šokti, vyrai išsisukinėja arba apskritai dingsta iš užstalės į saugius pakampius. Neseniai teko stebėti panašią situaciją – vos užgrodavo muzika ir giminaičiai pakildavo nuo kėdžių, keli giminės vyrai dingdavo parūkyti, į tualetą, į lauką „kažko pasiimti“ iš automobilių, o užspeisti į kampą, mykdavo, kad nenori, pavargo, nemoka šokti, arba tiesiog nešdavo kudašių, nors energingesnės tetos bandydavo juos nutverti už rankų ar rankovių. Iš tiesų niekas per daug nemėgsta tų giminės ratelių ar papelijusių valsų, bet argi taip sunku atiduoti simbolinę duoklę savo žmonoms ir nebeturinčioms antrųjų pusių tetulėms? Pora šokių ir ramybė yra kur kas elegantiškiau nei visą vakarą trunkančios slėpynės ir mykimai.
Tikriausiai užvis labiausiai vyriškas užsispyrimas pasireiškia, kai reikalas pakrypsta link sveikesnio gyvenimo būdo. „Mieloji, aš rūkau tik svečiuose“. „Tai tik vienas bokalas alaus“. „Taigi aš noriu valgyti“. „Labai ima miegas, duok šokoladuką, bus lengviau vairuoti“. „Per daug sviesto? Per mažai neskanu!“ „Aš sunkiai dirbu, bėgioti man nereikia“. „Kaip tai filmas be „popkornų“?! Čia nesąmonė“. „Kas čia? Salotos? Ne, aš valgysiu šašlykus“. Vyrų gebėjimas ignoruoti ir pašiepti sveiką mitybą, aktyvią gyvenseną kartais erzina daug labiau nei trimečio bamblio liežuvio kaišiojimai ar trypimas kojomis. Reikia pasakyti, kad trimečiai galiausiai tampa penkiamečiais ir ima elgtis kitaip, o užsispyrę vyrai taip ir įstringa savo užsispyrime kaip maži vaikai (užsispyrusios moterys, beje, irgi, bet apie tai jau kita kalba). Kuriam laikui susigriebia, kai prieš rimtesnį renginį nebeįlenda į savo jaunystės kostiumą, bet užsispyrę nemato, kad patys tą problemą ir susikūrė.
Tiesa, jeigu jie jau sugalvos pakeisti gyvenimą ir sportuoti bei sumažinti suvalgomų mėsainių kiekį, dažnai užsispyrusiai mėgins įtraukti į tai visus aplinkinius, nors dar visai neseniai patys niekaip nesileido įtraukiami.
Grįžtant prie interjero ir remontų, viena mano draugė, neseniai išgyvenusi kraustynes į bendrą būstą, kuriame kūrėsi su būsimu vyru, patyrė tikrą vyriško užsispyrimo uraganą. „Kam tau ši spintelė? Negi vešiesi? Kam tau tas stalas, gi per didelis! Šaldytuvas? Aš turiu, antro nereikia,“ – baksnojo vyrukas į jos baldus, aiškindamas, kad jai nė vieno naujame bute neprireiks.
Užtat savo viengungiškos lovos, nuskalbtų užuolaidų, kinivarpų maistu tapusio pianino ir beveik radioaktyvios mikrobangės atsisakyti taip nenorėjo, kad tarp judviejų vos nekilo atominis karas. Netekusi kantrybės, ji pasitelkė gudrybę: skundėsi, kad lovos spyruoklės spaudžia nugarą, na, o naujesnės mikrobangės užsispyręs vyriškis užsimanė supratęs, kad ji kur kas greičiau atšildo užšaldytą mėsą jo mėgstamiems kepsniams. Tiesa, tam tikrais atvejais vyriškas užsispyrimas buvo nepamainomas – pavyzdžiui, tuomet, kai jos būsimas vyras du kartus iš naujo dėjo grindų laminatą. Gyvenime tokių darbų nedaręs, jis užsikepė planą įvykdyti, ir po daugybės paieškų internete bei poros nepavykusių bandymų savo pasiekė.
BET MES JUOS MYLIME...
Ši istorija man priminė vieną gūdžią lapkričio naktį, kai už deimantines vestuves švenčiančią senutę vyresniame mudviejų su vyru nuomotame bute dingo elektra. Prieš tai gerokai pakvipo dūmais, teko praverti buto langus ir mėginti surasti perdegusį senuką saugiklį. O suradus dar ir pakeisti į naują. Vyras varvančia nuo šalčio nosimi, apsiginklavęs žibintuvėliu ir kantrybe, bandė knebinėti nuo senumo trupančius laidus, iškrapštyti išsilydžiusį saugiklį. Vargo beveik valandą, bet savo pasiekė.
Kartais tik vyriškas užsispyrimas išgelbsti nuo tamsos, griūvančių namų ir planų. O kartais būtent jis tampa griaunamąja visa ko jėga. Kaip ją sutramdyti?
Matyt, kiekvienam atvejui reikia vis kito plano: įveikti gudrumu, nekreipti dėmesio, pasitikėti arba patiesti ant menčių moterišku užsispyrimu.