Dalis lietuvių vyrų vis dar galvoja, kad puošiasi tik gėjai ir televizijos žvaigždės, nusiperka vienintelį kostiumą per gyvenimą, su kuriuo ir vestuves atšoka, ir į karstą atgula.
Gamtos dėsnis – patinėlis ryškesnis už patelę – tampa nieko vertas, kai žvelgi į vyrų kasdienybę darbe, prekybos centre, mieste. Stileivos dažnai persistengia ar pernelyg supanašėja su visa ryškia mase, kartais akį džiugina vienas kitas skonį ir taktą turintis vyras, o didžioji gatvėmis plūstanti masė galvos dėl aprangos nesuka. Kartais, žiūrėdama į nudrengtus megztinius, batus, kurių, žinoma, visai nebūtina valyti, pūstas striukes, vienodus švarkus ir keistų spalvų varlytes po kaklu, galiu visai tiksliai atspėti, jog tas ar anas vyras dar neturi merginos, kuriai teks nelengva užduotis apgenėti prastą jo stiliaus suvokimą.
Daugybė gerų, darbščių, protingų, išvaizdžių vyrų kažkodėl mano, kad bent šiek tiek domėtis mada – nevyriška. Prisimenu, kaip dūsavo mano vyras, kai prieš vestuves pasiūliau jam prie marškinių tinkančias sąsagas. „Kam jų reikia? Jų net beveik nesimatys! O dar už tokią kainą!“ – mėgino protestuoti, o paskui labai nustebdavo, jei kas nors tas sąsagas pagirdavo.
Laikrodis, vestuvinis žiedas ir kaklaraištis – tai bene daugiausia, ką pasirenka pasipuošti sugalvojęs lietuvis vyras. Tai visuotinai priimta, perduota su tėvų tradicija, kai įsisegęs į kaklaraištį smeigtuką galėjai būti palaikytas dabita, marškiniai buvo tik balti arba žemės spalvų, kostiumų audiniai – juodi ir pilki, o daugelis į miestą išeidavo ant nuogo kūno užsimetę tinklinius marškinėlius. Apie kojines sandaluose jau nekalbu, daugeliui iki šiol tai nepajudinama klasika. Prisimenu, kaip sprogino akis mano mažo miestelio treninguočiai, kai pirmą kartą išvydo savo užsienyje pabuvusį bendraamžį, į miesto šventę atėjusį su marškiniais ir šauniai parišta skarele. Merginoms patiko, o vyrukai kasėsi kumščius: su juo kažkas ne taip!
Neseniai ieškojau studentiško amžiaus broliui gimtadienio dovanos, užtikau odinę apyrankę ir pasigyriau mamai, kokį puikų daiktą radau. Ji sekundę kitą tylėjo, paskui abejodama nutęsė: „Odinė apyrankė? Man atrodo, kad apyrankes nešioja kitos orientacijos vyrai?“
Užtat apyrankių nenešiojantys vyrai tikrai „puikiai“ orientuojasi tinkamos aprangos tinkamoms progoms situacijose: iki šiol atsimenu, kaip studijų metais svečiuose sulaukiau pusbrolio, pasipuošusio baltais šortais, kedais ir sportiniais marškinėliais „a la Gariūnai“. Buvo šilta rudens pradžia, tarėmės eiti į kiną – nueiti tai nuėjome, bet visą kelią meldžiausi, kad nesutikčiau pažįstamų. Po metų kitų, paklajojęs po didesnius miestus, padirbėjęs užsienyje, pusbrolis savo visiems atvejams skirtą sportinę aprangą iškeitė į kiek solidesnius drabužius. Tik vis dar muistosi, jei giminės šventėse tenka lįsti į kostiumą, ir mėgsta skolintis jį iš tėvo. Mano kuklia nuomone, kiekvienas vyras privalo turėti savo, neskolintą, kostiumą, ir taškas.
Darbe vis tenka turėti kolegų, kurie nekreipia dėmesio į savo aprangą ir atsainų požiūrį į ją paverčia ištisa ideologija. Į kasmetines įmonės šventes jie visuomet susirenka vilkėdami tuos pačius džinsus išduobtais keliais, megztinius irstančiomis rankovėmis ar beformius, spalvą praradusius bliuzonus – net jei vadovai užsako klasikinės muzikos koncertą iškilmingoje aplinkoje. Biure juos sunkiai atskirsi nuo darbininkų purvinais kombinezonais. Prie kompiuterio jie prisės paslėpę gaurus po antrą dešimtmetį skaičiuojančia kepure, puikiai jausis apsivynioję kaklą paauglystėje pirkta skarele su mėgstamo muzikanto atvaizdu. O jei pakėlus ranką, marškinėlių pažastyje švystels nemenka skylė, tik gūžtelės pečiais: „Ai, užsiūsiu. Kai turėsiu laiko“. Numintais sportiniais bateliais, nuo kurių vargu ar nusikrapštė šuns kakus, jie lipa ant raudonojo kilimo Operos ir baleto teatre, keliauja į valstybės įstaigas, prezidentūrą ar atsiimti diplomo universitete – įsivaizduodami, kad jau išaugino save kaip asmenybes tiek, kad į drabužius ir išvaizdą nusispjaut.
Bėda ta, kad daugybė puikių vyrų domėjimąsi savo apranga laiko visai nevyrišku užsiėmimu, ir į tam tikrus kompromisus leidžiasi tik įsimylėję moterį. Su kankinio mina veide klausosi, kaip ji parduotuvėje įtikinėja pirkti šiek tiek kitos nei įprasta spalvos marškinius, prunkščia, išvydę jos atneštus įdomesnio modelio džinsus ir kiekviena proga bando įtikinti, kad jam visiškai nereikia kostiumo.
Net ir per dienas filmuojami politikai Seimo posėdžiuose be jokio gėdos virpesio rodosi susišiaušę, suglamžytais marškiniais, persuktais kaklaraiščiais, per plačiais ar per siaurais švarkais. O verslininkai į svarbų dalykinį pokalbį šaltais veidais ateina ant kostiumo užsimetę sportinę striukę. Negali sakyti, lietuviai vyrai dar nepasiekė skandinavų turistų nerūpestingumo lygio, kai įlindus į vėjo neperpučiamą, neperšlampamą bliuzoną, galima eiti absoliučiai visur. Tik kodėl jiems kartais taip bjauriai nerūpi apranga, kad jie verčiau apsijuoks, negu atsisakys savo įprastų drabužių.
Ir jie niekada neišaugs iš savo jaunystės stiliaus, nebent alaus pilvukas ims lipti per džinsų juosmenį. Kartais matau, kaip solidaus amžiaus vyrai, studijų metais pamėgę nutrintus džinsus, marškinėlius su juodojo metalo muzikos grandais, aptemptus treningus, megztinius su gobtuvais, kerzinius batus, sportbačius, odines striukes, tokius pat modelius renkasi ir prabėgus keliems dešimtmečiams. Jiems atrodo, kad visiškai nieko nekeisdami, užsikonservuoja jaunystėje, bet iš tiesų marinuojasi infantilioje tinginystėje.
„Turi būti patogu“, – iš savo tėčio, vyro, brolio, iš daugybės giminaičių, draugių vyrų, kolegų tiek kartų girdėjau šią frazę, kad nors imk ir iškalk akmenyje.
Pikčiausia, kad šiais laikais patogių ir stilingų, įvairioms progoms skirtų drabužių pasirinkimas – net akys raibsta, o jiems patogumas vis tiek asocijuojasi su džinsais, sportbačiais ir bliuzonus atstojančiais plačiais maišais, nudažytais tokiomis spalvomis, ant kurių nematyti užtiškusių pomidorų padažo dėmių. Prisimenu, kaip kovojau su vyru dėl tobulai prie jo aprangos tinkančių pilkšvai baltų, gana ryškių, sportinių batelių. Iš pradžių jį ištiko šokas dėl „netinkamos“ – ne juodos ir ne rudos – spalvos. Vėliau nepatiko forma, kuri pasirodė nepatogi. Įkalbėjusi nusipirkti kurį laiką girdėjau burbėjimą, kad spaudžia, greitai susiteps, nepraktiška. O vieną dieną skundai ėmė ir išseko, batai buvo pripažinti ir pamėgti, netgi prisipažinta, kad burbėta daugiau iš principo. Nes daugelis trisdešimtmečių vyrų savyje vis dar augina paauglius, kuriems patiktų rengtis tai, ką ištraukė iš spintos gilumos ar iš po lovos.
Prisimenu, kiek diskusijų socialiniame tinkle „Facebook“ sulaukė vieno portalo žurnalistas, į prezidentės spaudos konferenciją atplumpinęs plačiais treningais ir viso susitikimo metu nenusiėmęs nuo galvos pablukusios kepurėlės su snapeliu. Įvykis buvo planuotas iš anksto, visi kiti vyrai ir moterys atrodė tvarkingai, tik jis vienas švietė ryškiai kaip aguona rugių lauke.
Tikras vyras gal ir neapsikarsto blizgučiais, bet moka reikiama proga nusivalyti batus ir savo lentynoje turi kepurę, kurią užsidėjus gatvėje sutikti žmonės ne bėga metę rankines, o maloniai nužvelgia. Bet kaip išmokyti jį nebepirkti apatinių iš tų turgaus moteriškių, tai mokslininkai dar nenustatė.