Bėgioti pradėjo tik išėjęs į pensiją
Visą gyvenimą dirbęs Rietavo žemės ūkio technikume, vėliau pervadintame į Žemaitijos kolegiją, dėstytoju, vėliau dekanu ir direktoriaus pavaduotoju, Pranas Kirklys sako, kad sportuoti laiko nerasdavęs. Tik išėjęs užtarnauto poilsio susizgribo, kad jau ir sąnariai sustingę, ir kraujospūdis aukštas, ir nugarą skauda.
„Nieko nuostabaus, nes visur važinėjau tik automobiliu, patirdavau nemažai streso. Nusprendžiau rimtai susiimti ir pradėjau daug vaikščioti su šunimi. Pradžia lengva nebuvo – uždusdavau nuėjęs vos puskilometrį. Bet nesustojau.“, – pasakoja Pranas.
Pamatęs, kaip pradėjo gerėti sveikata vyras pajuto didžiulę motyvaciją. Vien ką reiškė pasiekimas, kad galėjo atsisakyti kraujospūdį mažinančių vaistų.
Didžiausias motyvatorius
Pranas tikina, kad jį labai palaikė visa šeima, o ypač sūnus Andrius, vadinamas geležiniu žmogumi – tokį titulą pelno triatlonininkai, įveikę sunkiausiomis pasaulyje vadinamų „Ironman“ varžybų rungtis – plaukimo, važiavimo dviračiais ir bėgimo maratono distancijas. Tai yra sunkiausios pasaulyje asmeninės vienos dienos varžybos. Nedaug žmonių įveikia visas distancijas. Šiemet Hamburge (Vokietija) atlaikęs visus išbandymus sėkmingai finišavo mūsų herojaus sūnus Andrius Kirklys.
Būtent sūnūs Andrius ir Jonas bei žentas Tadas, kurie jau buvo įveikę maratoną, paragino tėtį siekti daugiau – pradėti bėgioti.
„Pirmasis mano bėgimas buvo 400 m. stadione. Galvojau, kad širdis iššoks! Vėliau forma gerėjo, kilometrų daugėjo, taip distancija augo iki 1 km, 3, km, 5, km., 7 km, o neilgai trukus kitas sūnus su žentu visai rimtai pasiūlė užsirašyti dalyvauti maratone. Nors buvo ir baimių, bet galvojau, kad jei sūnus gali demonstruoti tokią ištvermę, turiu neatsilikti ir aš“, – juokiasi Pranas.
Vyras pasakoja, kad pats buvo linkęs registruotis į 5 km bėgimą, bet sūnus skatino siekti daugiau – taip užsibrėžė įveikti 10 km.
Pasiruošimas ir nelemta liga
Į ruošimąsi maratonui vyras žiūrėjo labai rimtai – žentas sudarė 3 mėnesių planą, bėgdamas nuolat išmaniajame laikrodyje sekdavo pulsą, jei šis būdavo per didelis, krūvius mažindavo.
Kai jau viskas atrodė ranka pasiekiama, o varžybos turėjo vykti po 5 dienų, Pranas apsirgo – turbūt peršalo, pakilo temperatūra, o gal ir stresas padarė savo. Kai po 3 dienų temperatūra nukrito, sūnaus treneris patarė neatsisakyti idėjos bėgti, sakė, kad bus sunkiau, bet bandyti tikrai verta.
„Taip ir buvo – labai jautėsi, kad bėgau nesveikuodamas, tačiau galiu savimi didžiuotis – iš 3000 bėgikų 10 km atbėgau 1655-tas, o savo amžiaus grupėje (65–70 m.), kurioje varžėsi vos 11 dalyvių, buvau penktas“, – prisimena vyras.
Planuose – dar didesni tikslai
Pranas ir toliau nesustoja sportuoti: triskart per savaitę bėgioja, kasdien ryte ir vakare daro mankštą, daug vaikšto su šunimi parke, plaukioja, dalyvauja „Trečiojo amžiaus universiteto“ veikloje.
Planuose jau ir kitų metų maratono bėgimas – gal net surizikuos įveikti 20 km.
O didžiausią pasiekimą Pranas laiko pagerėjusią sveikatą: išnyko kamavę nugaros skausmai, širdis dirba geriau.
„Judėjimas gali daryti stebuklus. Labai džiaugiuosi, kad mano abu sūnūs ir žentas sportuoja, o prieš mėnesį bėgioti pradėjo ir dukra!“ – džiugiai pokalbį baigia P. Kirklys, puikiai įrodantis, kaip tikint ir norint galima pasiekti viską.
