Smegenų amžėjimo padariniai
Apie 15 proc. asmenų, vyresnių nei 65 m. amžiaus, patiria įvairius su amžiumi susijusius psichikos sutrikimus, o statistika rodo, kad kiekvienais metais pasaulyje diagnozuojama apie 10 mln. naujų demencijos atvejų.
„Nors kalbėdami apie demenciją esame įpratę akcentuoti kognityvinius simptomus, tai yra dėmesio, atminties, orientacijos sutrikimus, dažnai pasireiškia ir elgesio sutrikimo simptomai, įskaitant įvairių rūšių agresiją. Remiantis tyrimų duomenimis, 25–30 proc. asmenų, kurie serga Alzheimerio liga, būdingas agresyvumas. Depresija vyresniame amžiuje taip pat gali daryti įtaką pykčiui, dirglumui, nepasitenkinimui. Taigi, senatvėje atsiradusius elgesio pokyčius dažnai lemia psichikos sutrikimai“, – teigia LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė, gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė.
Specialistė primena, jog senstant kūne vyksta daug pasikeitimų: „Mes priimame, kad keičiasi oda, kraujagyslės, kepenys, plaučiai ir kiti organai, tačiau nereikia užmiršti, kad keičiasi ir smegenys. Prastėja gebėjimas įsisavinti naują informaciją, orientuotis tam tikrose situacijose, kurios reikalauja greitos reakcijos, blogėja darbinė atmintis, dėmesio koncentracija. Kiti pokyčiai – dar drastiškesni, pavyzdžiui, nustatyta, kad sergant Alzheimerio liga pakinta smegenų sritys, atsakingos už agresyvaus elgesio slopinimą.“
Vyresniame amžiuje pasireiškia somatinės ligos, dėl kurių žmogus vis dažniau tampa priklausomas nuo kitų. Jei asmuo serga psichikos sutrikimu, ta priklausomybė būna dar didesnė. „Neužmirškime, kad šiuo laikotarpiu patiriama daug netekčių: miršta sutuoktiniai, partneriai, draugai, o tai veda prie vienatvės ir socialinės izoliacijos. Taigi, nėra keista, jog emocijos keičiasi į neigiamą pusę. Žmogus tampa dirglus, pretenzingas, įnoringas ir kartais įvairiais būdais demonstruoja agresiją, – aiškina gydytoja psichiatrė. – Reikėtų neužmiršti ir gretutinių ligų, kurios turi įtakos medžiagų apykaitai, hormoniniams svyravimams, o kartais netgi sukelia intoksikaciją. Tokios būsenos turi tiesioginį poveikį smegenims, sutrikdo jų veiklą ir sukelia įvairius simptomus, įskaitant ir agresiją.“
Agresija turi daug veidų
Gali būti fizinė agresija, kuri yra akivaizdi. Gali būti verbalinė agresija, kuri naudojama subtiliai, jei žmogaus intelektas išlieka aukštas. Pasitaiko ir seksualinė agresija. Pasak R.Mazaliauskienės, fizinė agresija dažnesnė tarp vyrų, žodinę visi naudoja vienodai. Destruktyvus elgesys dažniausiai būna nukreiptas į kitus, tačiau nereikia užmiršti, kad jis gali būti nukreiptas ir į save.
„Beje, agresijos intensyvumas gali būti įvairus. Būdingas pastovus negatyvumas, nepasitenkinimas, bambėjimas dėl visko ir ant visko, o gali būti siautėjimą primenantys epizodai, – sako pašnekovė. – Sunku vertinti šio sutrikimo dažnį visuomenėje, nes trūksta duomenų apie asmenų elgesį namuose. Dažnai į statistiką įtraukiami tik „stipriau išreikštos“ agresijos atvejai.“
Kai kada artimieji normalizuoja šeimos nario senatvinę agresiją, esą vyresnis žmogus yra piktas, nes jo „sunkus charakteris“ arba per gyvenimą patyrė daug sunkumų. „Manau, kad tai – visiškai neteisingas bejėgiškumo ar abejingumo pateisinimas, – įsitikinusi R.Mazaliauskienė. – Jei žmogaus charakteris visada buvo sunkus, nieko keisto, tačiau jei asmuo anksčiau toks nebuvo, o su metais tapo niūrus, dirglus, piktas, pretenzingas, neverta nurašyti agresijos „sunkiam charakteriui“. Reikėtų pagalvoti apie elgesio pokyčių priežastį. Galbūt žmogus serga depresija?“
Pasak gydytojos psichiatrės, senas žmogus neturi būti visą laiką niūrus, nelaimingas ir piktas. Sutvarkius kai kuriuos veiksnius, galima tikėtis pasikeitimų.
Patarimai esantiems šalia
Gydytoja R.Mazaliauskienė atskleidžia, jog susidūrus su senatvine agresija, priklausomai nuo situacijos, galimos įvairios pagalbos priemonės. „Jei problemą lemia psichosocialiniai komponentai, tinka kontaktas ir komunikacija. Tiek ligonio artimiesiems, tiek medicinos personalui verta mokytis konfliktinių situacijų deeskalacijos metodų, kurie padeda tvarkytis su vyresnio amžiaus, ir ne tik, žmonių agresija“, – teigia specialistė ir priduria, jog atvejais, kai agresija yra tam tikrų procesų, vykstančių smegenyse, raiška, skiriami medikamentai. Tai daroma įvertinus naudos ir žalos santykį, nes vyresniame amžiuje vaistų toleravimas yra pasikeitęs.
Artimiesiems ir medicinos personalui tenka nelengva užduotis suvaldyti ligonio pykčio priepuolius ar jų išvengti. „Dažnai už agresijos stovi nepasitenkinimas. Įvardinus poreikį ir jį patenkinus, agresijos pasireiškimas būtų retesnis ar silpnesnis“, – įsitikinusi R.Mazaliauskienė.
Gydytoja psichiatrė siūlo prisiminti, kaip elgiamės su kūdikiais ir mažais vaikais: „Pagal jų elgesį stengiamės nuspėti, kas jiems yra, ir su tuo tvarkomės. Pavyzdžiui, jei kūdikis garsiai ir ilgai rėkia, to netraktuojame kaip agresijos pasireiškimo, o ieškome priežasčių. Alkanas? Šlapias? Nepatogi padėtis? Tokios pačios taktikos reikėtų laikytis susidūrus su senyvo amžiaus žmogaus, ypač jeigu jam yra demencija, elgesio sunkumais. Gal jis irzta, nes nutirpo šonas ar mėšlungis traukia blauzdos raumenis? Taigi, verta ieškoti dirglumo ir nepasitenkinimo priežasčių, jas likviduoti, taip užkertant kelią agresijai.
Ji ragina nepamiršti specialistų pagalbos. „Dėl agresyvaus artimojo elgesio galima kreiptis į šeimos gydytoją, tačiau, manau, gydytojas psichiatras yra tas specialistas, kuris geriausiai padėtų parinkti reikiamas priemones, ypač jei kalbama apie medikamentinį gydymą. Svarbu paminėti, kad gydytojas psichiatras, kaip ir šeimos gydytojas, yra pirminiame sveikatos priežiūros sistemos lygyje, taigi, kreipiantis siuntimas nereikalingas“, – reziumuoja R.Mazaliauskienė.