Pateikiame 7 įdomius faktus apie ketogeninę dietą, kurių galbūt dar nežinojote.
1. Ketogeninė dieta nėra jau tokia nauja – ji pradėta taikyti dar 20 amžiaus pirmojoje pusėje (apie 1921–1923 metus). Pastebėta, kad tokia mityba itin naudinga gydant vaikų epilepsiją. Ketogeninės mitybos pradininku laikomas Russel M. Wilder, nes būtent jis pastebėjo, kad valgant daugiau riebalų ir baltymų bei sąmoningai vengiant angliavandenių organizme pradeda gamintis ketonai – panašiai kaip ir badaujant, kai geriamas tik vanduo ir organizmas energiją pradeda gaminti iš jame sukauptų riebalinių atsargų.
2. Šiandien ketogeninė dieta labiausiai rekomenduojama nutukusiems, antrojo tipo cukriniu diabetu, vėžiu ir širdies, kepenų ar inkstų ligomis sergantiems pacientams. Sveikiems asmenims ši dieta gali būti žalinga, nes angliavandenių trūkumas gali sukelti nuolatinį silpnumą, darbingumo sumažėjimą, kai kurių organų ir jų sistemų pažeidimus. Net jei ir labai norisi laikytis būtent šios dietos ir daryti tai dėl galimų puikių rezultatų, ketogeninės mitybos principų sveikiems žmonėms nerekomenduojama laikytis ilgiau kaip 4–6 savaites, nes jos metu atsisakoma gyvybiškai svarbių maistinių medžiagų.
3. Ketogeninė mityba griauna įprastos mitybos pamatus – net apie 70 procentų dienos kalorijų normos turi būti gaunama iš riebalų. Likusią dalį sudaro baltymai ir angliavandeniai, tačiau iš angliavandenių turėtų būti gaunama tik apie 5–10 procentų dienos kalorijų normos, o štai iš baltymų reikėtų gauti apie 20–25 procentus energijai būtinų kalorijų. Tad kalorijų skaičiavimas labai svarbus ne tik jų sumos atžvilgiu, bet ir pagal tai, kiek kalorijų gaunama iš tam tikrų riebalinių, baltyminių bei angliavandenių turinčių šaltinių.
4. Manoma, kad ketogeninė dieta savo rezultatus pradeda rodyti jau po vienos – dviejų savaičių, kai organizme pradeda gamintis ketonai, iš kurių organizmas ir pasigamina reikalingą energiją. Iš čia ir kilo dietos pavadinimas, mat ji skatina ketogenezės procesą, kurio metu organizmas degina ketonus, gaunamus iš riebalų, o ne įprastą gliukozę, kuri gaunama iš sudėtinių ir paprastųjų angliavandenių. Manoma, kad reikalingą gliukozės kiekį organizmas gauna iš suvalgomų baltymų.
5. Ketogeninės dietos pagrindą sudaro riebalingi produktai, pavyzdžiui, riebi žuvis, riebūs pieno produktai, avokadai, alyvuogių aliejus, kokosų aliejus, linų sėmenų aliejus, riešutai, valgomosios sėklos ir kt. Iš jų per parą gaunama net apie du trečdalius visos energijos.
6. Gana svarbūs ir baltymų turintys produktai, pavyzdžiui, kiaušiniai, mėsa (kiauliena, jautiena, paukštiena), žuvis (lašiša, sardinė, silkė, upėtakis, karpis). Iš jų per parą gaunama iki ketvirtadalio visos energijos.
7. Per parą gaunamų angliavandenių kiekis neturėtų viršyti apie 50 gramų, o griežtesniais atvejais – 30 gramų ir šie angliavandeniai pagrinde turėtų būti gaunami tik iš daržovių, pavyzdžiui, kopūstinių, lapinių ir ropinių daržovių. Tokie produktai kaip vaisiai, krakmolingos daržovės ar saldumynai ketogeninėje mityboje nepageidaujami. Griežtai draudžiami netgi grūdiniai produktai, tad šiuo atveju nedaug angliavandenių turinčios daržovės išlieka itin svarbiu maistinių skaidulų šaltiniu.