Grūdinimosi ir organizmo atsparumo klausimą šia proga reikia pasvarstyti išsamiau ir giliau, kad tai neliktų kai kam vėl proga „pablevyzgoti“ apie prostatitus ir pan. Vėl pasipils chrestomatiniai komentarai: apie prostatos uždegimus, onkologinius susirgimus, ligų paūmėjimas ir pan.
Pirmiausia, reikia aiškiai pasakyti, kad grūdinimasis tėra tik vienas iš kitų sveikatos stiprinimo visuminės sistemos dalių. Tai ne panacėja. Gali nesimaudyti žiemą atvirame telkinyje, bet būti pakankamai užsigrūdinęs. Tokios maudynės yra tik vienas iš epizodų visoje sveikatos mozaikoje, kurio tikrai nereikia ir negalima suabsoliutinti. Kai kam net po šaltu dušu gal nepatartina maudytis dėl tam tikrų priežasčių. Nieko niekada nereikia suabsoliutinti.
Neretai šioje srityje neturintys nei specifinių žinių, nei patirties gydytojai komentuoja maudynes bendrais bruožais „pas urologą daugiau besiskundžiančių apsilanko žiemos metu“ - skamba vienas gydytojo komentaras ir daroma išvada, kad gal todėl, kad maudėsi žiemą.
Baisi nekompetencija kalbėti bendrais bruožais ir taip tik gąsdinti: „gali“, „gali“, „gali“. Net parodomas pavyzdys, kad tokios maudynės žiemą labai pakenkė – garsus rusų sveikuolis M. Kotlerovas mirė nuo prostatos vėžio. Kiti šaltiniai teigia, kad M. Kotlerovas ne nuo prostatos vėžio mirė, bet esmė ne čia. Tokie savo susikurtų karikatūrų naikinimo ekspertai visai nepasako, kad M. Kotlerovas, būdamas 60 metų, jau buvo medikų nurašytas ir pasiųstas numirti, kaip beviltiškas, o pradėjęs sveikuoliškai gyventi, prie savo gyvenimo pridėjo dar kelias dešimtis metų ir mirė sulaukęs 90 metų. Toks amžius tikrai solidus, žinant, kad jo senatvė buvo visavertė.
Sveikuolių maudynėse yra trumpalaikis niurktelėjimas į šaltą vandenį, kuriame prostata tikrai nespėja sušalti, tai pasakytų kiekvienas urologas. Paimamas vienas reiškinys (persišaldymas) ir pritaikomas visai kitam.
Kritikuojant susikurtą karikatūrą būdingas žodis yra „gali“. Daug kas gali būti, pirmiausia, jei darome ne pagal taisykles, ne taip, o jeigu ir taip: kokia to „galėjimo“ išraiška procentais? Vadinamose ruonių maudynėse svarbu ne tik šaltis, bet baimės nugalėjimas, psichinis nusiteikimas, emocijos, prieš maudynes atliekama mankšta bei apšylama bėgant ristele. Manau, maudytis tikrai negalima sušalus, kaip ir labai perkaitus.
Viena patirtis yra, pavyzdžiui, ledui įlūžus ir sušalus, kita - sąmoningai niurktelėjus į ledinį vandenį. Todėl būtų pats laikas solidžiai pradėti kalbėti apie žiemos maudynes, o ne manipuliuojant ekspertų vaidmeniu skleisti gandus ir užsiimti gąsdinimu. Negražus nesusikalbėjimas, kai vieni kalba apie ratus kiti - apie batus.
Beje, nesu kažkoks ypatingas žiemos maudynių mėgėjas, bet esant progai mielai ja pasinaudoju. Teko maudytis eketėje kai buvo 24 laipsniai šalčio. Niekada nėra buvę kokių sveikatos pablogėjimų po tokių maudynių. Asmeninė patirtis, kuria tikrai neraginu sekti, bet pasidalinti galiu, ji nutiko jau daugiau nei prieš 10 metų.
Retkarčiais maudydavausi žiemą atvirame telkinyje, bet gyvendamas miete kurį laiką tai buvau apleidęs. Lydėdavau grupes į Taize bendruomenės organizuojamus Europos jaunimo naujametinius susitikimus. 3 dienos prieš kelionę pajutau panašius į gripą simptomus: skauda galva, karščiavimas, nosis „varva“ ir pan.
Gal kas mano, kad šioje situacijoje pagelbėtų ir kokia ekstra tabletė, nes rezultatas turi būti staigus, nėra galimybės laukti, kelionėje vadovo pakeisti niekas negali, o važiuoti labai blogos savijautos – mažas malonumas. Tada 3 rytus apšilimui pabėgiojimas ir niurktelėjimas į ledinį vandenį – ir išvažiavau sveikas. Ir kaip tyčia kitas pakeleivis susirgo jau pirmą dieną ir negalėjo dalyvauti programoje dėl savijautos.
Vandens procedūrų propaguotojas Sebastianas Kneipas
Vokiečių dvasininkas Sebastianas Kneipas (1821–1897), kuris dar būdamas studentu maudynių žiemą griebėsi sirgdamas tuberkulioze (beje, Vydūnas sirgdamas šia užkrečiama liga ėmėsi kvėpavimo ir mitybos – ir pasveiko, tuo tarpu potencialiai daug to meto inteligentijos išmirė labai jauni).
Pastoviai silpęs ir laukdamas mirties Sebastianas nusprendė, kad nėra ko prarasti ir reikia išbandyti seniai žinomus natūralius, bet užmirštus metodus. Visą 1849 metų žiemą jis maudydavosi Dunojaus upėje ir po truputį išsivadavo iš savo negalios.
Jau būdamas domininkonų vienuoliu ir priiminėdamas žmones iš visos Europos Bavarijos Alpių papėdėje įsikūrusiame vienuolyne Sebastianas Kneipas gydė įvairiomis vandens procedūromis, 1886 metais išleido knygą „Gydymas vandeniu“, kuri bemat tapo bestseleriu ir buvo išversta į daugybę kalbų.
Kita vertus, tikrai neragino šalčio procedūrų taikyti aklai: „Aš įspėju prieš pernelyg stiprų ir per dažną vandens naudojimą, kitaip vietoje tikėtinos naudos turėsite žalą“. Šiandien S. Kneipas laikomas hidroterapijos - gydomosios vandens terapijos pradininku. Tam tikra prasme jis ir šiuolaikinių SPA pradininkas Vakarų visuomenėje.