„Ligos mechanizmą gali „užvesti“ ir dieta, todėl pavasarį kilus norui pagražinti kūno linijas reikėtų būti atsargiems“, – perspėja Valgymo sutrikimų centro vadovė, gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Brigita Baks.
- Neseniai Jums įteiktas „Auksinės mediko širdies“ apdovanojimas. Jį labiausiai nusipelniusiems sostinės gydytojams kasmet skiria Vilniaus miesto savivaldybė. Ar svarbus Jums šis įvertinimas?
- Aš jį priimu ne tiek asmeniškai, o kaip viso centro kolektyvo ilgamečio darbo įvertinimą. Mūsų komanda, kurioje yra 11 specialistų (gydytojai psichiatrai-psichoterapeutai, psichologai-psichoterapeutai, pacientų valgymą prižiūrinčios patyrusios slaugytojos, kineziterapeutė, dietologė) dirba nuoširdžiai, užsidegę. Bendromis jėgomis per daugelį metų sukūrėme paslaugų sistemą, kuri efektyviai padeda žmonėms, kenčiantiems nuo valgymo sutrikimų. 2001 metais įkurtas centras iki šiol vienintelis Baltijos šalyse teikia specializuotą kompleksinę pagalbą.
- Esate centro įkūrimo iniciatorė. Kokia buvo pradžia?
- Kuriant Valgymo sutrikimų centrą parėmė psichikos sveikatos srityje dirbusi nevyriausybinė organizacija „Ženevos iniciatyva psichiatrijoje“. Centro idėja kilo man, prisijungė kolegės psichologė Ilona Kajokienė, dietologė Aušra Jauniškytė ir dar viena kineziterapeutė. Savo profesinėje veikloje dažnai susidurdavome su paauglių, jaunų žmonių valgymo sutrikimais.
Įsitikinome, kad vieno specialisto darbas su pacientu neduoda laukiamų rezultatų, todėl, remiantis užsienio patirtimi, reikalinga specializuota pagalba, kurią turėtų teikti įvairių sričių specialistai. Toks, koks yra dabar, mūsų centras tapo palaipsniui.
Veiklos pradžioje neturėjome nuolatinio finansavimo, kūrėme projektus ir bandėme išsilaikyti iš įvairių tarptautinių organizacijų, programų skiriamų lėšų. 2005-aisiais tapome Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro padaliniu, už mūsų teikiamas paslaugas moka ligonių kasos. 2007-aisiais įstaigai suteiktas universitetinio centro statusas.
- Kas Jūsų veikloje per šį laikotarpį pasikeitė?
- Pradėjome nuo dienos stacionaro, vėliau teikėme ambulatorines paslaugas, o dabar turime ir ligoninės skyrių. Siekėme, kad pacientai visas paslaugas gautų vienoje vietoje. Dienos stacionare yra penkiolika vietų, tiksliau, kėdžių, o ligoninėje – dešimt lovų. Šiuo metu net susidaro eilės ir norintiesiems gydytis tenka šiek tiek palaukti. Gydymas nemokamas.
- Minėjote, kad gydymas gali užtrukti net dvejus metus. Kokie svarbiausi jo etapai?
- Paprastai pacientas po pirminės konsultacijos nukreipiamas į ligoninės skyrių ar dienos stacionarą. Skyriuje gydoma nuo 2 iki 4 savaičių, toliau gydymas tęsiamas dienos stacionare apie 6 savaites, po jo konsultaciniame centre palaikomojoje grupėje apie metus.
Gydymas apima psichologinį konsultavimą, grupinę psichoterapiją, dietologo konsultacijas, kineziterapiją, kūno vaizdo grupes, relaksaciją, meno ir filmų terapiją, psichoedukaciją, konsultacijas dėl vaistų. Baigę intensyvią programą pacientai toliau gali tęsti palaikomąją terapiją. Jos grupes kartą per savaitę veda psichoterapeutė, trukmė – 6 mėnesiai.
Ne mažiau negu medikų pastangos svarbus pacientų nusiteikimas, noras gydytis, keisti savo elgesį, supratimas, kad turi stengtis patys. Dalis ligonių tikisi, kad gydytojai, kiti specialistai už juos viską padarys.
Kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo geresni rezultatai. Kol dar nesusiformuoja ydingų įpročių, padėti žmogui lengviau. Gydymo sėkmei įtakos turi ir šeimos požiūris. Kai kurių pacientų šeimos gražiai bendradarbiauja, tačiau yra manančiųjų, kad mes turime „suremontuoti“ jų dukrą ar sūnų, o patys nelinkę gilintis į problemą. Taip pat svarbu, kad po gydymo žmogus negrįžtų į tokią pačią aplinką, tad šeima turi būti pasirengusi keisti savo įpročius, požiūrį, elgesį.
- Ar keičiasi gydymo metodai, gal atsiranda naujų?
- Mūsų specialistai domisi, kas vyksta kitose šalyse, kokios naujos terapijos taikomos. Kaip tik šiuo metu bandome įdiegti naują psichoterapinį gydymo metodą – mentalizacija pagrįstą terapiją. Šį metodą į Lietuvą atvežė ir padeda įsisavinti centro gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Daiva Barzdaitienė. Ji penkerius metus dirbo Jungtinėje Karalystėje, kur mentalizacijos mokėsi ir taikė praktiškai valgymo sutrikimais sergantiems pacientams.
- Kokia šio metodo esmė?
- Mentalizacijos teorija į žmogų žvelgia kaip į visumą, holistiškai, ją galima apibūdinti kaip savo ir kito žmogaus elgesio supratimą, susiejant stebimą elgesį su vidiniu pasauliu. Kitaip tariant, tai gebėjimas pamatyti kitą iš vidaus, o save iš išorės.
Šis metodas leidžia geriau suprasti, kas vyksta tarp tavęs ir kitų, padeda rasti kompromisą bendraujant su aplinkiniais žmonėmis ir pačiu savimi, geriau suvokti savo tapatumą. Tokiu būdu jaučiamės savo pasirinkimų ir elgesio šeimininkais, priimame save tokius, kokie esame, ir kuriame priimtinus santykius su kitais.
- Priminkite, kokie yra valgymo sutrikimai ir kokios priežastys juos lemia?
- Valgymo sutrikimais vadiname nervinę anoreksiją, nervinę bulimiją bei persivalgymą. Ir anoreksijai, ir bulimijai būdingas perdėtas susirūpinimas savo svoriu, baimė sustorėti ir besaikis dietų laikymasis. Nervinė anoreksija pasižymi nepaliaujamu siekiu plonėti, nors kūno masė per maža, vis tiek badaujama, nervinė bulimija – pasikartojančiais gausaus persivalgymo priepuoliais ir kompensaciniu elgesiu po to: paties sukeltu vėmimu, laisvinamųjų, diuretikų vartojimu, besaikiu sportavimu ar badavimu.
Nors šie sutrikimai susiję su maistu, jie atspindi vidinius konfliktus, santykį su pasauliu. Dažniausiai anoreksija pasireiškia ankstyvoje paauglystėje, bulimija – sulaukus apie 18-os metų. Pradžia gali būti dietos laikymasis, kuris palaipsniui virsta nevaldomu procesu. Ilgainiui susidaro iliuzija, kad svorio kontroliavimas leidžia kontroliuoti ir savo gyvenimą, santykius su kitais žmonėmis. Tokiais simptomais dažnai pasireiškia sutrikęs santykis su aplinka, savimi, savarankiškumo, savivertės sunkumai, netinkama reakcija į stresus.
Tai tampa vienu iš „laimės receptų“, kurio ieško jauni žmonės, susidūrę su emociniais sunkumais, kai bando juos spręsti fizinėmis priemonėmis, veiksmais. Jie mąsto paprastai: numesiu svorį – būsiu laimingas, nusipirksiu naują brangų daiktą – išsispręsiu problemas.
Vyresniame amžiuje valgymo sutrikimai paprastai yra sudėtingų emocinių traumų, susijusių su asmeniniais santykiais, pasekmė. Pavyzdžiui, žmogus praranda darbą, jaučiasi įstrigęs netenkinančiuose santykiuose ar išsiskiria ir neįstengia su tuo susitvarkyti, bando suvaldyti situaciją per maistą, kūno formų keitimą.
Kaip parodė dvynių tyrimai, įtakos turi ir genetiniai faktoriai. Tačiau jie nėra lemiami, vieniems tokiomis pačiomis aplinkybėmis pasireiškia valgymo sutrikimai, o kitiems ne. Tai priklauso nuo aplinkos, santykių šeimoje. Svarbus ir visuomenės požiūris į kūną. Žiniasklaida pabrėžia fizinės išvaizdos svarbą, akcentuoja liesumą, jaunatviškumą ir sieja jį su sėkmės įvaizdžiu, o kitos žmogaus savybės, gebėjimai nuvertinami.
Plinta ortotreksija – siekis sveikai gyventi ir maitintis, virstantis manija, kuri neretai pereina į valgymo sutrikimus.
- Kokios tėvų klaidos gali paskatinti šių sutrikimų atsiradimą?
- Tai prasideda jau ankstyvoje vaikystėje, kai tėvai vaiko emocines problemas bando spręsti fizinėmis priemonėmis. Jam pravirkus ramina maistu, duoda saldainį ar nuperka ką nors. Vėliau vaikas, susidūręs su emocine problema, bus labiau linkęs nusiraminimo ieškoti įsigydamas naują daiktą, tobulindamas kūną, užuot leidęs sau paliūdėti ar tiesiog išsiverkti kam nors ant peties.
Jausmus reikia ne slopinti, o atpažinti, išgyventi, išreikšti. Svarbus ir šeimos požiūris į maistą, valgymą. Reikėtų puoselėti su tuo susijusias tradicijas, bent kartą per savaitę visiems susėsti už vieno stalo papietauti, kartu ruošti maistą, valgyti neskubant, bendraujant. Valgymas neturi būti suvokiamas tik kaip veiksmas pilvui prikimšti. Kitas kraštutinumas, kai nebekreipiama dėmesio į alkį ir sotumą, bet kokia kaina siekiama maitintis pagal kokią nors taisyklių sistemą.
Bendravimo, tarpusavio santykių šeimoje vaidmuo taip pat labai reikšmingas. Jeigu vaikas vertinamas, mylimas tik už rezultatus, gerą mokymąsi ar elgesį, o jo mintys, jausmai, poreikiai ignoruojami, jis nesijaus matomas ir vertinamas tėvų toks, koks yra. Jeigu tėvai stengiasi ypač sveikai maitintis ar mamos laikosi dietų, neturėtų to akcentuoti, apie tai garsiai kalbėti ir neįtraukti į šį procesą vaikų. Taip pat vengti kritikuoti jų išvaizdą. Matykime žmogų, asmenį holistiškai, padėkime kūną puoselėti kaip savo buveinę, su meile ir dėkingumu.
- Ar daugėja sergančių šiomis ligomis žmonių?
- Pastaraisiais metais kenčiančiųjų nuo valgymo sutrikimų daugėja. Tai nėra vien jaunų merginų, manekenių, šokėjų ligos, kaip dažnai manoma, jomis serga ir vaikinai, tik pagalbos jie ieško rečiau. Persivalgymu sergančių žmonių yra apie 7–8 procentai, 5–6 procentus sudaro nervinė bulimija ir apie vieną procentą – nervinė anoreksija.
Kartu su netipiniais atvejais nervinės anoreksijos paplitimas tarp jaunų moterų siekia 4–5, o nervinės bulimijos – 10–15 procentų. Dalis nervinės anoreksijos atvejų palaipsniui pereina į nervinę bulimiją. Šios ligos gali baigtis mirtimi. Mirtingumas nuo nervinės anoreksijos yra didžiausias palyginti su kitais paauglystėje patiriamais psichikos sutrikimais.
Tikimybė neišgyventi siekia net 10–20 procentų. Ir Lietuvoje jau pasitaikė ne vienas mirties atvejis nuo šios ligos. Nervinė bulimija taip pat gali turėti sunkių neigiamų pasekmių sveikatai. Nuolatiniai persivalgymo ir vėmimo ciklai paveikia virškinimo sistemą, sukelia elektrolitų ir cheminių medžiagų disbalansą, sutrikdo širdies, kitų organų funkcijas.
- Kas Jums teikia didžiausią pasitenkinimą darbe?
- Kai pasiseka padėti pacientui. Ne visus pavyksta visiškai išgydyti, tačiau džiugina ir tai, kad sumažėja atkryčių, pagerėja fizinė ligonio būklė. Moterys, kurios net nebesirgo mėnesinėmis, sėkmingai susilaukia vaikų. Kai buvusios pacientės atneša parodyti savo ką tik gimusį vaikelį, visam kolektyvui būna didelis džiaugsmas. Smagu, kad dalis pasveikusių pacienčių tampa savanorėmis ir dalyvauja savitarpio palaikymo grupės veikloje. Tokių atvejų turime nemažai.
- Kodėl nusprendėte tapti medike ir pasirinkti psichiatriją?
- Studijuoti mediciną, be kitų priežasčių, tikriausiai paskatino ir tai, kad mano mama buvo medikė, visą gyvenimą, nuo pat grįžimo iš tremties, 56-erius metus, dirbo Kauno klinikose. Pirmuosius penkerius studijų metus nebuvo kada galvoti apie specializaciją, reikėjo labai daug mokytis bendrųjų dalykų. Tais laikais veikusi mokymo sistema prieš pasirenkant konkrečią sritį sudarė sąlygas išbandyti visas.
Psichiatrija man pasirodė įdomiausia, nes žmogaus psichologija domino visuomet, be to, tai labai plati, tiesiog neišsemiama visą žmogų, o ne atskirą jo organizmo dalį apimanti sritis. Ir nemanau, kad būčiau suklydusi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!