– Turbūt ir pačiai pirmas įspūdis apie autonomų gyvenimo būdą buvo šokiruojantis?
– Tikrai taip, aš irgi buvau nustebinta, nes iš autonomų išgirdau visiškai skirtingą teoriją apie tai, kaip veikia žmogaus kūnas, nei mes visi žinome. Pasak autonomų, žmogaus kūnas yra kaip energijos baterija, pats iš savęs neišsenkantis energijos šaltinis, o užpildami tą bateriją maistu ir gėrimu, ją gesiname. Neva miegas reikalingas tik tam, kad kūnas susitvarkytų su maisto ir gėrimo padaryta žala ir vėl atsistatytų. Skamba šokiruojančiai, nes mes neįsivaizduojame gyvenimo be maisto ir vandens, juolab miego.
– Koks tokio badavimo tikslas? Autonomai kalba apie dvasinius dalykus, sąmonės tyrinėjimą, psichikos ir kūno transformacijas. O miegą, anot jų, atstoja meditacijos ir poilsis. Mes, net neįsivaizduojame, kokios neaprėpiamos mūsų kūno galimybės. Tiesa, turbūt jokių mokslinių tyrimų apie tai nėra daryta?
– Nepavadinčiau autonomų pasirinkto gyvenimo būdo badavimu, tai kažkas kitko, greičiau tai autonomija nuo maisto, sistemos, mums priimtų normų ir žinių apie žmogaus kūno sandarą, apie daug platesnę sąmonę. Čia viskas kardinaliai kitaip ir daug daugiau nei badavimas. Nemiegodami autonomai turi daug daugiau laiko, kurį gali skirti kūrybai, įvairioms veikloms, jų visai kitoks gyvenimo būdas. Vargiai kas nors darė kokius mokslinius tyrimus, nes apie tai net kalbama labai mažai, nors patys autonomai teigia, kad tokių žmonių visam pasaulyje yra virš trisdešimt tūkstančių. Lietuvoje apie tai viešoje erdvėje neteko girdėti.
– Kas visgi paskatino pačiai savo kailiu įsitikinti, ar tai gali būti tiesa?
– Informacija apie autonomus buvo tokia kontraversiška, kad norėjosi ją iš karto atmesti, bet privalumai, kuriuos jie vardija, liudijimai apie jų patirtis, kurių labai daug prisižiūrėjau Yotube kanale, mane viliojo ne atmesti, o patyrinėti šią temą. Esu pasninkavus ne kartą po 7–10 dienų, todėl man tai nėra naujiena, labai norėjau pabandyti ir nemiegoti. Koks tai jausmas? Ką veikti su atsiradusiu veikloms laiku nuo miego?
– Ištvėrėte 7 paras be maisto ir vandens, su minimaliu miego kiekiu – Jūsų sekėjai socialiniuose tinkluose uždavė ne vieną nepatogų klausimą: ką duoda toks savęs alinimas, ar nebaisu rizikuoti savo sveikata?
– Pradėkime nuo to, kad bet kokio pasninkavimo nelaikau alinimu. Greičiau atvirkščiai – kelios dienos be maisto ir vandens apvalo organizmą, duoda labai daug papildomos energijos, lengvumo, sveikatos. Manau, kad mes kur kas labiau rizikuojame savo sveikata ne pasninkaudami, o nuolat valgydami per daug ir netinkamo maisto. Kaip ir minėjau, laikas nuo laiko pasninkauju beveik trisdešimt metų, turiu savo patirtis ir puikią sveikatą, todėl niekas manęs neįkalbės, kad atsisakius maisto vieną dieną savaitėje aš rizikuoju savo sveikata.
– Papasakokite plačiau, kaip šiam eksperimentui ruošėtės, ar iš karto buvote apsibrėžusi jo laiką, ar turėjote planą B, jei visgi kiltų nesklandumų?
– Prieš pradedant bet kokį pasninką jam reikia ruoštis. Negalima vieną dieną kimšti cepelinus, o kitą – badauti. Taip tikrai prievartaujamas kūnas. Prieš pradėdama 7 parų sausą pasninką, dešimt dienų iki jo valgiau tik termiškai neapdorotas daržoves.
Pradėjusi pasninkauti aš stengiuosi sau nekelti didelių tikslų, o eiti mažais žingsniais stebint savo savijautą. Septynios paros sauso pasninko yra daug, vargiai tą gali padaryti žmogus be patirties, nes kyla daug baimių, patiri artimųjų, visuomenės spaudimą. Šį kartą aš irgi vengiau pasakoti sekėjams feisbuke apie savo pasninką, nes ankstesnė patirtis parodė, kad susilauki daugiau pasmerkimo ir gąsdinimų nei palaikymo.
Taigi, pasninkaudama stebėjau save ir buvau pasiruošus bet kada nutraukti, tačiau labai lengvai išbuvau 7 paras be maisto ir vandens.
Vienas svarbiausių dalykų, kurio dažniausiai neįvertina ar nesuplanuoja sumanę pasninkauti žmonės, yra išėjimo iš pasninko laikotarpis, kuris turi trukti dvigubai ilgiau nei pats pasninkas: 3 dienos sauso pasninko – 6 išėjimo, 7 dienos – 14 dienų išėjimo. Išėjimo periodu geriamos tik daržovių sultys, vėliau – kokteiliai, tik po to jau galimas termiškai neapdorotas maistas. Yra visa gan griežta seka, ką ir kaip valgyti po pasninko. Dažnas pasninkautojas antrą dieną po pasninko kemša viską, kas po ranka pakliuvo, o tai yra didžiausia žala sveikatai.
– Kalbėdama su savo sekėjais, ne kartą akcentavote, kad esate puikios sveikatos, turite gana ilgą badavimų patirtį, mokate į juos teisingai įeiti ir išeiti. Todėl primygtinai kartojote, kad niekam nesiūlote to bandyti, kad sau nepakenkti.
– Taip, kiekvienai progai pasitaikius pasakoju apie dažniausiai daromas klaidas ir visada akcentuoju, kad nedarytų taip, kaip aš. Nepasiruošęs, neapsiskaitęs žmogus, be niekieno priežiūros pradėjęs ilgą pasninką tikrai labiau pakenks nei padės sau. Šiuo metu Lietuvoje turime jau ne vieną puikų detokso vadovą, todėl aš primygtinai rekomenduoju tokį susirasti ir pasninko, detokso programas daryti su žmogumi, kuris turi patirties, gali palaikyti, paaiškinti.
– Ką veikdavote naktimis – juk atsirado tiek daug laiko?
– Naktims reikėjo prisigalvoti veiklų. Aš nusprendžiau, kad tiesioginė transliacija tiktoke kuriant suvenyrus būtų puikus užsiėmimas: su kažkuo kalbi, bendrauji ir dirbi savo įprastą darbą. Todėl vieną naktį stryminau 12, kitą –16 valandų, naktimis kūriau savo suvenyrus, skaičiau knygas. Pastebėjau, kad miego poreikis tikrai labai sumažėja nustojus valgyti ir gerti.
– Kas buvo sunkiausia?
– Manau, kad sunkiausia man buvo nemiegoti, nes jeigu naktį išbūdavau be miego, dieną vis tiek nulūždavau 3 – 4 valandoms.
Dar supratau, kad nors esu labai veikli, net man prisigalvoti ką veikti 24 valandas per parą, ypač naktį, yra iššūkis. Gyvenu su vaikais, tai tie mano naktinėjimai jiems trukdė. Pasirinkus autonomišką gyvenimo būdą, tektų viską pakeisti. Patys autonomai naktimis bėgioja, plaukioja. Aš iki šito nepriėjau, nes nesu sportiška, nors jėgų ir energijos vaikščioti po 6 – 10 kilometrų kasdien tikrai atsirado.
– Ne vienam bus smalsu, kiek per šį laiką numetėte svorio?
– Dėl svorio kritimo pasninkaujant aš net nekreipiu dėmesio, nes kiek jo nukristų, jis labai greitai atauga atgal. O jeigu neteisingai grįžti į įprastą gyvenimo ritmą, dažnu atveju priaugi dar daugiau, nei svėrei prieš pasninką. Aš numečiau 10 kilogramų, kurie jau beveik visi grįžo atgal.
– Ką Jums davė šis eksperimentas?
– Patirtis buvo puiki ir man patiko, tikiu, kad labai mažai valgant ir miegant mes galime gyventi ilgiau ir mažiau sirgti. Įsitikinau, kad galėčiau gyventi tokį gyvenimo būdą, bet šiuo metu jo rinktis nenoriu. Autonomiškas, t.y. be maisto, vandens ir miego, gyvenimo būdas pakeistų dabartinį mano gyvenimą iš esmės: veiklas, artimųjų ratą ir t.t., net neįsivaizduoju, kur atsidurčiau su atsivėrusiomis naujomis galimybėmis, bet kol kas man labai patinka gyvenimas, kurį šiuo metu gyvenu. O jame labai svarbią vietą užima maistas, jo kultūra, todėl kol kas šito atsisakyti nenoriu.
Gera žinia ta, kad šiek tiek keičiasi visuomenės požiūris į pasninką. Pamenu, kad tokį ilgą kaip dabar pasninką dariau prieš šešerius metus. Tuomet vos apie tai užsiminusi viešai sulaukiau daugybės kritikos ir pasmerkimo, sunku buvo net patikėt tokia reakcija. Šį kartą viešai kalbėti vengiau, bet pradėjusi sulaukiau daug daugiau palaikymo, nei smerkimo. Daugybė žmonių rašė, klausė, domėjosi, daug pagarbos buvo mano pasirinktam išbandyti procesui. Ir tai mane džiugina.
Dar ši patirtis man davė ne tik teorinį, bet ir praktinį žinojimą, kad galima pasiekti nepriklausomybės nuo maisto ir tas patirtas laisvės jausmas yra nuostabus.
Taip pat reikėtų pridėti ir patį svarbiausią suvokimą – mūsų galimybės neribotos, bet mes labai mažai jų naudojame savo kasdieniniam gyvenime. Žmonės nuolat siekia išplėstos sąmonės būsenos naudodami meditacijas, dvasines praktikas ar net haliucinogeninius augalus. Ilgi pasninkai tikrai praplečia sąmonę, ir aš net neabejoju, kad perėjus į autonomišką gyvenimo būdą, atsiveria visiškai kiti sąmonės ir pasąmonės klodai, kiti išmatavimai ir paraleliniai pasauliai.