Pradėjo jausti keistus pojūčius
„Diabetas man buvo diagnozuotas jau seniai, prie jo pripratau ir atleidau vadžias. Galvojau: ai, kas bus tas bus“, – pasakoja Kristijonas. Ir buvo: dirbantis sėdintį darbą, nelinkęs sportuoti ir mėgstantis skaniai pavalgyti vyras vieną dieną suprato, kad jau kuris laikas jo kojų pėdos jam siunčia keistus signalus, lyg nežemiška civilizacija iš kosmoso.
„Jos tarsi ką tik buvo nutirpusios ir na, jūs žinote, tas jausmas, kai atitirpsta galūnė? Tokios skruzdėlytės po oda bėgioja, – bando nupasakoti jis. – Taip bėgioja, kad net niežti. Ir keistai pėda prie pirštų jaučiasi, tarsi atmušta šiek tiek.“
Dėl „kosminių pėdų“, kaip mėgsta pašmaikštauti Kristijonas, jį šeimos gydytojas buvo perspėjęs ir ne sykį. „Bet tada galvojau, kad man tai tikrai taip neatsitiks, – prisimena pašnekovas, – o po to visa tai prisimiršo, ir prisiminiau tik tada, kai per tradicinį apsilankymą gydytojas paklausė, ar yra kokių nors nusiskundimų, keistų pojūčių. Papasakojau jam apie tas skruzdėlytes.“
Susipažino su diabetinės pėdos kabinetu
Terapeutui primygtinai pasiūlius Kristijonui išsitirti, ir po kurio laiko gavus patvirtinančius diagnozę tyrimų atsakymus, jis diabetinės pėdos kabinete susipažino ir su slaugytoja diabetologe. Šioji taip pat jam pažėrė daug informacijos: apie tai, kaip nuo šiol jis turi prižiūrėti savo pėdas, kaip kompensuoti informacijos praradimus dėl jų sumažėjusio jautrumo, kokios avalynės atsisakyti...
„Kažkaip sėdėjau, klausiausi ir tiesiog apšalau. Taip, tai vyksta iš tiesų, ir iš tiesų su manim! – prisimena Kristijonas. – Ir, žinote, išsigandau kaip reikalas.“
Nuo šiol jam tenka skirti nemažai laiko kasdieniams „kosminių kojų ritualams“. Apžiūrėti, apčiupinėti...
„Kad jau dabar tenka joms taip lankstytis, – juokiasi Kristijonas, – sugalvojau joms vardus, kad tarnaučiau kaip karalienėms. Kairioji yra Morta, o dešinioji – Agota. Morta mėgsta ant kulno sukietėjusią kanopą užsiauginti, kuri paskui linkusi skilinėti. Aš ją kasdien prieš miegą kremais ir mostimis tiešiju. O Agota tokia nuo gyvenimo atitolusi, kosmose plūduriuoja, ją reikia paglostyti visą, jos paviršiaus žemėlapį pasidaryti. Ir jei jame atsiranda kokių nors pasikeitimų, juos visokeriopai reikia apipopinti.“
Daugiau kreipia dėmesio į gliukozę
Išgirdęs diagnozę prieš porą metų, Krsitijonas gyvenime pakeitė kelis dalykus. Pirmiausia – pakeitė darbą į geriau apmokamą, padaręs išvadą, kad nuolatinio kojų stebėjimo ir priežiūros priemonėms reikės investicijų. „Tie vakariniai kojų ritualai, kremukai tepaliukai... Jiems nauja lentyna atsirado“, – pasakoja jis.
Pradėjęs labiau rūpintis mityba, atnaujinęs mažą glikeminį indeksą turinčių produktų sąrašą, dažniau eidamas pasivaikščioti, Kristijonas pastebėjo pamažėl nunykstant jo nemenką antsvorį. „Ir gliukozė daugiau mažiau stabili pastaruoju metu“, – džiaugiasi jis.
Interviu su specialistu
Vilniaus centro poliklinikos slaugytoja diabetologė Rasuolė Dapkevičienė:
– Koks diabetinės pėdos biologinis mechanizmas?
– Periferinių nervinių skaidulų pažeidimas. Kas gi vyksta? Yra mielininė skaidulų danga, kuri dėl aukštų glikemijų, dėl jų svyravimo ir pablogėjusios kraujotakos pėdose – o pėdos yra toliausiai nuo širdies – pradeda irti.
– Kokius pojūčius apibūdina savo pėdose jūsų pacientai?
– Kai kurie pas mane ateinantys pacientai jau turi diagnozes, o kai kuriuos paraginu kreiptis tyrimų, kad diabetinė neuropatija būtų diagnozuota. Dažnai pacientai skundžiasi dilgčiojimu pėdose, skausmu naktį, jis juos vargina net ramybės būsenoje. Arba, pavyzdžiui, pacientas papasakoja, kad jam nusilpo kojos raumenys, sunku eiti, tirpsta kojos, traukia mėšlungis. Kai kas pasakoja, kad nejaučia pėdų pagalvėlių, jos atrodo kaip vatinės. Kartais jiems atrodo, kad galūnėmis tarsi skruzdėlytės lakstytų. Dažnai galūnės su diabetine neuropatija būna mažai jautrios. Viena pacientė, tarkim, mane sukrėtė tuo, kad kelias savaites vaikščiojo su varžtu šlepetėje – ir to nė nepajuto. O juk žaizda nuo varžto jau buvo atsiradusi...
– Kaip susiformuoja plaktukiniai pirštai?
– Jie iš tiesų panašūs į plaktukus. Dėl raumenų nusilpimo ir sąnarių mobilumo pakitimo, dėl pakitimų pačiuose sąnariuose pacientas pradeda remtis kitais taškais. Be to, neuropatija yra motorinė, sensorinė ir autonominė. Motorinė byloja apie raumenų silpnumą, sensorinė – apie jutimo sutrikimą, o autonominė – apie prakaitavimo sutrikimą. Žodžiu, kai pėda pradeda remtis į pagrindą ar į avalynę pasikeitusiais taškais, yra didžiulė tikimybė, kad toje vietoje atsiras opa. Po atsiradusiu suragėjimu spaudžiami minkšti audiniai, juose prasideda uždegimas, gali atsirasti net skysčio. Pacientas nemato, kad tai – opa, nemato, kad bėda slypi po suragėjimu. Gerai tas, kad ortopedinės technikos įmonės gamina plaktukinių pirštų pagalvėles, kurios koreguoja pirštų rėmimosi taškus.
– Ar vykdant gydytojų nurodymus, normalizavus gliukozės kiekį kraujyje, įmanoma palengvinti neuropatiją?
– Imantis visų priemonių įmanoma šiek tiek palengvinti būseną. Sakykime, turėjau pacientę, kurios savijauta pradėjus gydymą gerokai pagerėjo – maždaug trečdaliu. Neuropatijos neįmanoma atsikratyti šimtu procentų, bet ji gali pasiekti remisiją. Jau tai, kad pacientas sustabdo neuropatijos progresavimą, yra svarbu. Gerai, kad alfa-lipoinė rūgštis, nors ji ir tinka ne visiems (kartais būna labai stiprios neigiamos reakcijos). Tai – antioksidantas, dalyvaujantis metaboliniame procese ir iš dalies atkuriantis nunykstančias periferinių nervų skaidulas. Taip pat neblogai veikia B grupės vitaminai, nors čia vėlgi reikia žiūrėti, ar pacientas neserga kokia onkologine liga – jiems paprastai vengiama juos skirti.
– Kaip pakito jus lankančių pacientų srautas per pandemiją?
– Liūdna pasakoti, bet pastebėjau dingstančius pacientus. Galiu pamiršti žmogaus veidą, bet puikiai prisimenu visų jų kojas. Ir kai kurių jau esu pasigedusi. Skambinau ieškoti, o ten jau koja amputuota. Arba pacientas jau iškeliavęs anapilin, juk diabetas – vienas rizikos grupės veiksnių, užsikrėtus koronavirusu. Ir pirmo, ir antro tipo cukrinis diabetas gali komplikuotis į sunkesnę koronaviruso ligos formą. O kur dar antsvoris...