Pirmųjų akinių trumpomis kojelėmis rėmeliai gaminti iš medžio, metalo, banginio ūsų. Trumparegiams reikalingi akiniai įdubusiais lęšiais ir padedantys žiūrėti į tolį atsirado tik dar po 100 metų.
Akinių paklausa smarkiai išaugo atsiradus spausdintinėms knygoms. Deja, akiniai ilgai buvo prabangos prekė, kurią giminaičiai vieni kitiems palikdavo testamentu.
XVII a. 2-ojoje pusėje akiniai jau nebuvo retenybė. Netruko atsirasti ir įvairių pakaitalų įprastiems akiniams – tai ir lornetas (akiniai su rankenėle), ir monoklis (apvalus stiklas vienai akiai), ir pensnė (akiniai be kojelių, nešiojami ant nosies).
Kada išrastas dirbtinis sniegas
Dirbtinis sniegas gaminamas beveik 70 metų. Pirmą kartą slidžių trasoje jis panaudotas 1952 m., dar beveik po 20 metų dirbtiniu sniegu pradėtos kloti ir slidinėjimo kurortų trasos. 1980 m. JAV dirbtinis sniegas pirmą kartą panaudotas per olimpines žaidynes.
Sniego mašiną 1950 m. išrado trys amerikiečiai – Artas Huntas, Dave`as Richey ir Wayne`as Pierce`as. Jiems priklausė slides gaminanti įmonė, taigi buvo svarbu, kad sniego kalnuose taip pat netrūktų.
Sniego patrankos išpurškia mažus vandens lašelius, kurie netrukus sušąla. Šiam tikslui sunaudojama ne tik nemažai elektros energijos, bet ir daug vandens, tad netoli tokių patrankų turi būti nemažas vandens telkinys. Kartais į vandenį, iš kurio gaminamas dirbtinis sniegas, dedama specialių baltymų, kurie padeda gaminti sniegą esant ir aukštesnei temperatūrai.
Dirbtinio sniego tankis didesnis nei natūralaus, todėl jis tinkamesnis norintiems atlikti sudėtingus slidinėjimo manevrus.
A. Dvořáko aistra buvo traukiniai ir jų tvarkaraščiai
Antoninas Dvořákas garsėjo ne tik kaip ryškaus talento kompozitorius, karštas patriotas, puikus savo tautos muzikinio folkloro žinovas, realiai mąstantis žmogus, komunikabilus ir malonus pašnekovas.
Ne visi žinojo, kad jis be galo domėjosi geležinkeliais, garvežiais, vagonais, iešmais ir traukinių tvarkaraščiais. Jo biografas rašė, kad kartais kompozitorius staiga siųsdavo kurį nors iš savo studentų į centrinę Prahos stotį sužinoti, ar laiku atvyko, pavyzdžiui, ekspresas Brno–Praha Nr. 158.
Biografas taip pat teigė, kad A. Dvořákas kartą griežtai „egzaminavo“ būsimą savo žentą, taip pat kompozitorių, kaip pavyko kelionė iš tėviškės į sostinę. Išgirdęs, kad šis važiavęs 10726-uoju traukiniu, A. Dvořákas piktai sušuko: „Koks tu mulkis! Tai juk garvežio fabrikinis numeris, o traukinio reiso numeris –187-as.“
Akimirką patylėjęs, jis kreipėsi į dukterį Otiliją: „Ir už tokio neišmanėlio tu žadi tekėti?“
Vytautas galėjo tapti Lenkijos karaliumi
1385 m. Krėvos pilyje Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila priėmė pasiuntinius iš Lenkijos. Rugpjūčio mėnesį ten pat išduotu dokumentu Jogaila įsipareigojo Lietuvą prišlieti prie Lenkijos bei priimti katalikų tikėjimą, o už tai turėjo gauti Jadvygos ranką ir Lenkijos karūną. Taip ir įvyko – Jogaila bene 50 metų atsisėdo į Lenkijos sostą.
Visgi egzistavo, kad ir menka, galimybė, jog Lenkijos karaliumi gali tapti ir Vytautas. Tiesa, ne 1385 m., o vėliau. Jeigu Jogaila būtų miręs nesusilaukęs palikuonių, siekdami išsaugoti uniją, lenkų ponai savo valdovu veikiausiai būtų rinkę ne ką kitą, o Vytautą.
Jau realesnė galimybė karaliauti Lenkijoje Vytautą užklupo pačiomis nelaukčiausiomis aplinkybėmis – susiruošus tapti karaliumi Lietuvoje. 1429 m. Lucke vykusiame aplinkinių kraštų monarchų suvažiavime iškelta Vytauto karūnacijos idėja, susidūrusi su didžiule Lenkijos ponų priešprieša, taip ir netapo realybe.
Įdomu tai, kad ginčų ir bandymų atkalbėti Lietuvos didįjį kunigaikštį nuo karūnacijos kontekste gimė netikėta idėja – tegu Vytautas tampa karaliumi Lenkijoje. Toks pasiūlymas jam buvo išdėstytas Gardine: „Vladislovas, Lenkijos karalius, savo karūną Tau atiduodą ir perleidžia.“ Klastą ir siekį šitaip tiesiog atitolinti jo paties karūnaciją Lietuvoje perpratęs Vytautas tokio pasiūlymo atsisakė.