Cirkai per rinkimus vyksta ne tik šiandien: 1926 m. Lietuvos Seimas kauniečiams virto realybės šou

Tarpukaryje, pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu, mūsų seneliai ir proseneliai Lietuvą valdė nei prasčiau, nei geriau nei dabar. Jei tais laikais būtų egzistavę socialiniai tinklai, jie būtų lūžę nuo emocijų ir pasidrabstymų purvais, bei keiksmažodžiais. 1926 m. žiemą Seime buvo užviręs toks šou, jog norint jo pasižiūrėti kauniečiams teko ieškoti pažinčių – tiek buvo norinčių. Nukonkuravo bet kokias pramogas – spektaklius, filmus ir pasisėdėjimus restoranuose.

Seimo I-asis vicepirmininkas, po atostogų 1926 m. vasario 9-ąją, pradėdamas antrojo Seimo paskutinę sesiją, pasveikino susirinkusius atstovus (tais laikais taip buvo vadinami Seimo nariai) ir palinkėjo kuo didžiausios sėkmės dirbant. Atstovai jo žodžius palydėjo aistringais plojimais. Pradžia visad būna graži.

Antrojo Seimo paskutinė sesija prasidėjo prezidiumo rinkimais. Iš pradžių, kadangi nė vienas iš trijų kandidatų, tarp kurių buvo ir Jonas Staugaitis, nesurinko daugiau nei pusės balsų, pagal Seimo statutą buvo laikoma, jog prezidiumas neišrinktas.

Tuoj kilo įtarimų, jog skaičiuojant balsus sukčiauta, pasak Liudos Purėnienės, „šalatanstvo“. Iškart kilo triukšmas. Jei kokie nors seimo ar pirmininkaujančių sprendimai nepatikdavo, Seimo opozicija protestuodavo rėkdama ir belsdama į grindis kojomis. Pirmininko balso nebesigirdėdavo. Tokiais atvejais jis tiesiog išeidavo iš salės ir posėdis nutrūkdavo.