Lietuviškos medžioklės ypatumai tarpukariu: už nušautą ožį grėsė bauda, o į valkataujančias kates ir šunis galima buvo pliekti kiek nori

1929-ųjų sausio pabaigoje aukštas pareigas užimantys valdininkai Pravieniškių miškuose ėmė ruoštis ypatingai medžioklei. Iš vakaro būsimo pasišaudymo teritoriją, į kurią pavyko suvaryti 5 vilkus ir 11 kiškių, apjuosė virve su vėliavėlėmis. Vilkai ryto nelaukė, pasinaudojo reta proga – medžioklę pradėjo nakį. Papjovė ir sudrasė du kiškius. Liko aštuoni – prezidentui Antanui Smetonai.

Laikrodžiai rodė aštuntą ryto, kai 30 „šautuvų“ – prezidentas, Žemės Ūkio ir Vidaus Reikalų ministrai, Vyriausiojo Tribunolo valstybės gynėjas ir visa šutvė diplomatinio korpuso atstovų bei kitokių aukštų (ne savo ūgiu) ir gražių svečių – pradėjo medžioklę. Buvo numatyta net 13 varymų, kurių kiekvienas turėjo apimti kvadratinį kilometrą. Visi rankose laikė po medžioklės planą, o prezidentui (jam nežinant) kieviename varyme buvo numatyta speciali vieta. Be abejo, įdomiausi nuotykiai įvyko pirmame varyme. Jam įpusėjus, vilkai pasirodė dešiniąjame sparne ir vienas tuoj krito. Kiti šoko per šaulių liniją – krito dar du. Vienas senas vilkas, nepaisydamas daugybės netaiklių šūvių pasileido išilgai virvės, vis žvelgdamas į plėvesuojančias vėliavėles ir nedrįsdamas jos peršokti ar pro ją prašliaužti. Bet ir jis krito – prireikė trijų šūvių. Krito ir tie 8 kiškiai, o vienas „pasidavė“ gyvas. Tądien vyrai paleido 114 šūvių – nudėjo 1 lapę, dar 26 kiškius, bei... vieną šunį. Vargšas šuo. Pusę penkių vakaro, medžiotojų draugijos vyrams sušukus „valio“, prezidentas ir garbingi svečiai išbildėjo į Pamierio stotį, kurioje jų laukė specialus traukinys. Taip Kaišiadorių urėdijos miškuose prasidėjo tarpukario reprezentacinių medžioklių era – jas rengdavo kasmet.